Piloto klausime „kas yra tiesa?“ (Jono 18, 38), suprastame tiesiogiai remiantis istorine jo situacija, glūdi neutralumo problema. Tuometinės Palestinos valstybinėje teisinėje situacijoje prokuratoriaus Pontijaus Piloto pasakyti žodžiai reiškia, kad tai, ką skelbia esant tiesa toks žmogus kaip Jėzus, valstybės visai neliečia. Liberali ir tolerantiška valstybinės valdžios laikysena šioje situacijoje labai stebina. Bergždžiai ieškotume ko nors panašaus antikiniame ar net moderniajame valstybingume iki pat liberalizmo laikų. Tokią tolerantišką laikyseną apskritai padarė galimą tik ypatinga valstybinės valdžios, svyruojančios tarp žydų „karaliaus“ ir Romos prokuratoriaus, teisinė situacija. Galbūt politinis tolerancijos aspektas visuomet yra šitoks; jei taip, tai tolerancijos idealas keltų politinį uždavinį pasiekti panašią valstybinės valdžios pusiausvyrą.

Būtų iliuzija manyti, jog moderniojoje valstybėje šios problemos nebėra, kadangi ši valstybė iš principo pripažįsta mokslo laisvę. Mat apeliacija į mokslo laisvę visuomet yra pavojinga abstrakcija. Mokslo laisvė neatleidžia tyrinėtojo nuo politinės atsakomybės, kai jis išeina iš tylaus kabineto ar nuo pašalinių saugomos laboratorijos ir ima viešai dalintis savo žiniomis. Tyrinėtojo gyvenimą besąlygiškai ir nedviprasmiškai valdo tiesos idėja, bet jo kalbėjimo atvirumas ribotas ir nevienareikšmis. Jis turi žinoti ir atsakyti už savo žodžių poveikį. Bet yra ir antroji, demoniška šių aplinkybių pusė: atsižvelgdamas į šį poveikį, tyrinėtojas susigundo sakyti ir netgi įtikinėti pats save, jog tiesa yra tai, ką iš tikrųjų jam diktuoja visuomeninė nuomonė arba valstybės galios interesai. Nuomonės reiškimo ribos ir paties mąstymo nelaisvė čia vidujai susijusios. Neslėpkime, kad ir šiandien mūsų gyvenimą lemia klausimas „kas yra tiesa?“ ta prasme, kokia jį kėlė Pilotas.

Tačiau yra dar viena tonacija, kuria esame pratę girdėti šiuos Piloto žodžius; šitaip juos girdėjo Nietzsche, sakydamas, jog tai apskritai vieninteliai Naujojo Testamento žodžiai, turį vertę. Taigi Piloto žodžiai reiškia skeptišką nusigręžimą nuo „fanatiko“. Nietzsche neatsitiktinai juos cituoja. Juk jis pats kritikuoja savo amžiaus krikščionybę taip, kaip psichologas kritikuoja fanatiką.

Nietzsche dar paaštrino šį skepsį, nukreipdamas jį prieš mokslą. Iš tiesų mokslui ir fanatikui bendra tai, kad, nuolatos reikalaudamas įrodymų ir juos pateikdamas, mokslas toks pat netolerantiškas kaip ir fanatikas. Nėra nepakantesnio už tą, kuris nori įrodyti, jog tai, ką jis sako, tikrai yra tiesa. Pasak Nietzsche‘s, mokslas netolerantiškas, nes jis apskritai yra silpnumo simptomas, vėlyvas gyvenimo padarinys, aleksandrizmas, nuosmukio, į kurį pasaulį pastūmė dialektikos išradėjas Sokratas, vaisius. Anksčiau pasaulyje nebūta „įrodymo nešvankybės“, jame neįrodinėdamas mokė bei teigė kilnus pasitikėjimas savimi.

Žinoma, šis psichologinis skepsis dėl tiesos gynimo nereiškia abejojimo pačiu mokslu. Čia Nietzsche sekėjų neturės. Bet ir dėl paties mokslo kaip tokio iš tiesų abejojama. Ši abejonė atsiveria mums kaip trečiasis žodžių „kas yra tiesa?“ klodas. Ar mokslas tikrai yra, kaip teigia apie save, paskutinė tiesos instancija ir vienintelis jos nešėjas?

Mokslo dėka išsivadavome iš daugelio prietarų ir iliuzijų. Mokslas vėl ir vėl reikalauja tiesos: užklausti neįrodytus prietarus ir tuo būdu suvokti geriau, negu anksčiau buvo suvokiama, kas yra. Bet mokslo veiksenai vis labiau aprėpiant visa, kas yra, kartu darosi vis labiau abejotina, ar mokslo prielaidos apskritai leidžia kelti klausimą apie visą tiesą. Susirūpinę klausiame: kiek būtent nuo mokslinės veiksenos priklauso, kad yra tiek daug klausimų, į kuriuos turime turėti atsakymus, bet kuriuos mokslas mums draudžia? Mokslas neleidžia kelti klausimų, diskredituodamas juos, tai yra paaiškindamas, kad jie beprasmiai. Mokslui turi prasmę tik tai, kas atitinka jo paties metodą ieškoti tiesos ir ją tikrinti. Nepasitenkinimas mokslo pretenzija į tiesą visų pirma atsiranda religijoje, filosofijoje ir pasaulėžiūroje. Tai instancijos, į kurias kreipiasi skeptikai mokslo atžvilgiu, nurodydami mokslinės specializacijos ir metodinio tyrimo ribas lemiamų gyvenimo klausimų akivaizdoje.

Šitaip pradžiai apžvelgus tris Piloto klausimo klodus, paaiškėja, kad svarbiausias mums paskutinysis, kuriame iškyla vidinio tiesos ir mokslo sąryšio problema. Taigi pirmiausia tenka įvertintinti tai, kad tiesą su mokslu apskritai sieja toks privilegijuotas saitas.

Visi žino, kad tai mokslas lėmė Vakarų civilizacijos savitumą, o beveik ir jai būdingą vienybę. Tačiau norėdami suvokti šią sąsają, turime grįžti prie Vakarų mokslo ištakų, tai yra prie graikiškos jo kilmės. Graikų mokslas yra kažkas nauja, palyginti su tuo, ką žmonės anksčiau žinojo ir kultivavo kaip žinojimą. Sukurdami šį mokslą, graikai atskyrė Vakarus nuo Rytų ir nukreipė juos savu keliu. Mokslą sukūrė unikalus veržimasis žinoti, pažinti, ištirti tai, kas nežinoma, keista, nuostabu, ir toks pat unikalus skepsis dėl to, kas pasakojama ir pateikiama kaip tiesa. Pamokantis pavyzdys gali būti viena Homero scena. Telemachas, paklaustas, kas jis toks, atsako: mano motina Penelopė, o kas tavo tėvas, juk niekad negali tikrai žinoti; žmonės sako, kad Odisėjas. Toks kraštutinis skepsis atskleidžia ypatingą graikų sugebėjimą savo betarpišką pažinimo geismą ir tiesos troškimą iškelti iki mokslo.

Taigi svarią išvadą padarė mūsų kartos mąstytojas Heideggeris, sugrįždamas prie graikiško žodžio, reiškiančio tiesą, prasmės. Heideggeris ne pirmasis suvokė, kad aletheia reiškia nepaslėptį. Bet Heideggeris išmokė mus, ką būties mąstymui reiškia tai, kad tiesa turi būti išplėšta kaip grobis iš daiktų paslėpties ir slaptybės. Paslėptis ir slaptybė susijusios. Daiktai patys laikosi paslėptyje; „prigimtis mėgsta slėptis“, sakęs Herakleitas. Tačiau žmogaus veiksmams ir kalboms taip pat būdinga slaptybė. Mat žmogaus šneka perduoda ne tik tiesą, bet ir regimybę, apgaulę ir tariamybę. Taigi tarp tiesios būties ir tiesios šnekos yra pirmapradis ryšys. Buvinio nepaslėptis prabyla ištaros neslaptybe.

Šnekos būdas, gryniausiai realizuojantis šį ryšį, yra mokymas. Mums turi būti aišku, jog tai, kad šneka moko, žinoma, nėra vienintelė ar pirminė jos patirtis, bet būtent apie šią šnekos patirtį pirmiausiai galvojo graikų filosofai, ir ji pagimdė mokslą su visomis jo galimybėmis. Šneka, logos, dažnai verčiama kaip protas, ir pagrįstai, nes graikai greitai suprato, kad šnekoje pirmiausiai saugoma ir slepiasi pačių daiktų suprantamybė. Pačių daiktų protas leidžiasi parodomas ir perteikiamas ypatingu šnekos būdu. Šį šnekos būdą vadiname ištara arba sprendiniu. Graikai šitai vadina apophansis, vėlesnė logika nukalė sprendinio sąvoką. Skirtingai nuo visų kitų šnekos būdų, sprendiniui būdinga tai, kad jis siekia būti tiktai teisingas; jis nori būti vertinamas tik pagal tai, ar atskleidžia buvinį tokį, koks jis yra. Yra įsakymai, prašymai, prakeikimai, yra visai mįslingas klausimo fenomenas, apie kurį dar šį tą pasakysime, trumpai sakant, yra daugybė šnekos formų, kuriose esama ir tokio dalyko, kaip buvimas teisiam [Wahrsein]. Tačiau visi šie šnekos būdai turi ne tik tą vienintelę paskirtį parodyti buvinį tokį, koks jis yra.

Kas tai per patirtis, kuriai tiesa yra tik tai, kas parodyta šnekoje? Tiesa yra nepaslėptis. Šnekos prasmė yra leisti tai nepaslėpčiai pasirodyti [vorliegen lassen], ją atskleisti. Parodoma [vorlegen], taigi yra duota [vorliegen], kitam perteikta taip pat, kaip yra tau pačiam. Aristotelis sako, kad sprendinys teisingas, kai pateikia kartu tai, kas dalyke yra kartu; sprendinys klaidingas, kai šneka pateikia kartu tai, kas dalyke nėra kartu. Taigi šnekos tiesa apibrėžiama kaip šnekos ir dalyko atitikimas, tai yra kaip leidimo pasirodyti šnekoje ir esamo dalyko atitikimas. Iš čia kyla gerai žinomas iš logikos tiesos apibrėžimas kaip adaequatio intellectus ad rem. Neklausiant, kaip savaime suprantamas dalykas, daroma prielaida, kad šneka, tai yra šneka besireiškiantis intellectus, turi galimybę atitikti, kad kieno nors šnekoje prabyla tik tai, kas duota, taigi kad šneka iš tikro parodo daiktus tokius, kokie jie yra. Filosofijoje tai vadinama teiginio tiesa, nes šnekoje glūdi ir kitos tiesos galimybės. Tiesos vieta yra sprendinys.

Galbūt tai vienpusiškas teiginys, o Aristotelis nėra nedviprasmiškas jo liudytojas. Tačiau šis teiginys išsivystė iš graikų logoso teorijos ir juo remdamasi ši teorija išsiskleidė į naujųjų laikų mokslo sąvoką. Graikų sukurtas mokslas iš pradžių visai neatitiko mūsų mokslo sąvokos. Tikrasis mokslas – tai ne gamtamokslis, juolab ne istorija, o matematika. Mat matematikos objektas yra grynai racionali būtis, ir todėl matematika yra kiekvieno mokslo provaizdis, kadangi ji gali būti pavaizduota kaip uždaras dedukcinis sąryšis. O štai moderniajam mokslui būdinga, kad matematika jam yra pavyzdys ne dėl objekto būties, bet kaip tobuliausias pažinimo būdas. Naujųjų laikų mokslas lemtingai nutraukia ryšį su graikų ir krikščioniškųjų Vakarų žinojimo pavidalais. Jame įsiviešpatauja metodo idėja. O metodas naujųjų laikų prasme, nepaisant visų galimų įvairavimų skirtinguose moksluose, yra vieningas. Pažinimo idealas, kurį apibrėžia metodo sąvoka, yra taip sąmoningai eiti pažinimo keliu, kad visuomet būtų įmanoma sekti paskui. Methodos reiškia kelią, kuriuo sekama paskui. Galėjimas vėl ir vėl sekti nueitu keliu yra metodiškumas, jis ir būdingas mokslinei veiksenai. Tačiau šitaip sykiu neišvengiamai apribojami galimi į tiesą pretenduojantys dalykai. Kai tiesą (veritas) reiškia vien tai, kas patikrinama (bet kokiu būdu), tai pažinimo matas yra nebe pažinimo tiesa, bet jo tikrumas. Todėl nuo tų laikų, kai Descartes‘as suformulavo klasikinę tikrumo taisyklę, tikras moderniojo mokslo etosas reikalauja pakankama tiesos sąlyga pripažinti tik tai, kas atitinka tikrumo idealą.

Ši moderniojo mokslo esmė lemia visą mūsų gyvenimą. Mat verifikacijos idealas, žinojimo apribojimas tuo, kas patikrinama, įgyvenamas pamėgdžiojant. Kaip tik iš moderniojo mokslo veiksenos atsiranda visas planavimo ir technikos pasaulis. Mūsų civilizacijos problema ir jos technizavimą lydintys vargai kilo ne iš to, kad tarp pažinimo ir praktinio jo taikymo trūksta tinkamos tarpinės instancijos. Kaip tik pats mokslinis pažinimo būdas daro tokią instanciją neįmanoma. Jis pats yra technika.

Tikrai vertas apmąstyti dalykas, kad, naujųjų amžių pradžioje pakitus mokslo sąvokai, vis dėlto išliko graikų būties mąstymo pagrindas. Modernioji fizika suponuoja antikinę metafiziką. Heideggeris įžvelgė šias senas Vakarų mąstysenos šaknis, ir šitai lemia tikrąją jo reikšmę dabarties istorinei savimonei. Ši įžvalga užkerta kelią bet kokiems romantiniams mėginimams atstatyti senuosius idealus, ar viduramžių, ar helenistinius-humanistinius, kadangi ji patvirtina Vakarų civilizacijos istorijos neišvengiamumą. Mūsų nebegali patenkinti ir Hegelio sukurta istorijos filosofijos bei filosofijos istorijos schema, nes, pasak Hegelio, graikų filosofija tėra tik spekuliatyvūs pasirengimai tam, ką naujaisiais laikais užbaigė dvasios savimonė. Spekuliatyvus idealizmas ir jo reikalaujamas spekuliatyvus mokslas pagaliau ir patys liko bejėgiška restauracija. Mokslas, kad ir kaip jį plūstume, yra mūsų civilizacijos alfa ir omega.

Filosofija ne šiandien pradėjo įžvelgti šią problemą. Veikiau tai toks akivaizdus visos mūsų civilizacijos sąmonės kryžius, kad modernųjį mokslą kaip šešėlis seka „mokyklos“ kritika. Filosofiškai klausiama šitaip: ar galima grįžti anapus mokslų tematizuoto žinojimo, kokia prasme ir kokiu būdu? Nereikia nė sakyti, kad kiekvieno iš mūsų praktinė gyvenimo patirtis ten grįžta nuolat. Visuomet galime tikėtis, kad kitas supras tai, ką laikome teisingu, net jei negalime įrodyti. Įtikinėdami kitą, įrodymo kelią netgi ne visuomet laikome tinkamu. Visi mes nuolat peržengiame objektyvuojamumo, su kuriuo savo logine forma susijusi ištara, ribą. Nuolatos gyvename tai, kas neobjektyvuojama, perteikdami formomis, kurias mums suteikia kalba, be kita ko, ir poezijos kalba.

Tuo tarpu mokslas pretenduoja subjektyvios patirties atsitiktinumą įveikti objektyviu žinojimu, o daugiareikšmės simbolikos kalbą – sąvokių vienareikšmiškumu. Tačiau kyla klausimas: ar pačiame moksle yra objektyvuojamumo riba, slypinti sprendinio esmėje ir ištaros tiesoje?

Atsakymas į šį klausimą anaiptol nėra savaime suprantamas. Yra labai stambi šiuolaikinės filosofijos kryptis, kurios reikšmės tikrai nedera menkinti ir kuriai šis atsakymas aiškus. Ji mano, kad visa bet kokios filosofijos paslaptis ir vienintelis uždavinys yra taip griežtai formuluoti ištaras, kad jos pajėgtų nedviprasmišmiškai išreikšti tai, kas turima omenyje. Filosofija turinti sukurti ženklų sistemą, kuri nepriklausytų nuo metaforiško natūraliųjų kalbų daugiareikšmiškumo ir apskritai nuo moderniųjų kultūringų tautų daugiakalbiškumo bei iš to nuolat išplaukiančių nesuprantamų dalykų ir nesusipratimų ir kuri pasiektų matematikos vienareikšmiškumą bei tikslumą. Matematinė logika čia laikoma būdu spręsti visoms problemoms, kurias anksčiau mokslas palikdavo filosofijai. Ši kryptis, iš nominalizmo tėvynės pasklidusi po visą pasaulį, atgaivina XVIII amžiaus idėjas. Tačiau kaip filosofija ji susiduria su imanentiniu loginiu keblumu. Pamažu ir pati pradeda tai įžvelgti. Nesunku įrodyti, kad konvencinės ženklų sistemos niekuomet negalima įvesti remiantis pačia šių konvencijų nusakyta sistema, taigi, kad įvedant dirbtinę kalbą reikalinga kita kalba, kuria kalbama. Čia kyla loginė metakalbos problema. Tačiau už šios problemos slypi kita: kalba, kuria kalbame ir kurioje gyvename, turi ypatingą padėtį. Ji yra ir bet kokios tolesnės loginės analizės turininga prielaida. Ir ne kaip paprasta ištarų suma. Mat ištara, kuri nori sakyti tiesą, turi patenkinti ne tik loginės analizės, bet ir visai kitas sąlygas. Ištaros pretenzija į nepaslėptį reiška ne tik tai, kad ji leidžia pasirodyti [vorlie-gen lassen] tam, kas duota [Vorliegende]. Nepakanka, kad duotybė [was vorliegt] būtų pateikta [vorgelegt] ir ištaroje. Mat problema kaip tik ta, ar viskas duota taip, kad gali būti pateikta šneka, ir ar pateikiant, ką galima pateikti, nekliudoma pripažinti to, kas irgi yra ir yra patiriama.

Manau, kad šią problemą labai iškalbingai liudija dvasios mokslai. Ir dvasios moksluose esama kai ko, ką galima pajungti moderniojo mokslo metodo sąvokai. Kiekvienas turime pripažinti visų žinių galimo verifikuojamumo idealą. Bet turime pripažinti ir tai, kad šis idealas labai retai pasiekiamas ir kad tie tyrinėtojai, kurie stengiasi kuo griežčiausiai jo siekti, dažniausiai mums nepasako tikrai svarbių dalykų. Dvasios moksluose pasitaiko tai, kas neįmanoma gamtos moksluose: tyrinėtojas kartais gali daugiau pasimokyti iš mėgėjo negu iš kitų tyrinėtojų knygų. Aišku, tai išimtiniai atvejai, bet jų būna ir jie rodo, jog čia atsiveria tiesos pažinimo ir jos pasakomumo santykis, kuriam netinka ištaros verifikuojamumo matas. Iš dvasios mokslų mes taip gerai šitai žinome, kad pagrįstai nepasitikime tam tikro tipo moksliniais darbais, – tokiais, kurių pernelyg aiškiai iš priekio, iš galo ir labiausiai iš apačios, tai yra nuorodose, matyti metodas, kuriuo jie padaryti. Ar juose iš tiesų keliami nauji klausimai? Ar iš tiesų kas naujo pažįstama? Ar tik taip gerai imituojamas pažinimo metodas ir pataikoma į išorines jo formas, kad sukuriamas mokslinio darbo įspūdis? Turime prisipažinti, kad didžiausi ir vaisingiausi dvasios mokslų laimėjimai, priešingai, toli pralenkia verifikuojamumo idealą. Tai svarbu filosofiniu požiūriu; mat visa tai nereiškia, kad neoriginalus tyrinėtojas sąmoningai apgaudinėja ir apsimeta mokytu ir, priešingai, vaisingas tyrinėtojas revoliucingai protestuodamas atmeta viską, ko mokslas laikėsi anksčiau. Veikiau čia pasirodo dalykinis sąryšis: kas daro mokslą galimą, kartu gali trukdyti vaisingą mokslinį pažinimą. Tai principinis tiesos ir netiesos sąryšis.

Šis sąryšis reiškiasi tuo, kad nors ir teisinga vien tik leisti pasirodyti tam, kas duota, vadinasi, atverti, kaip yra, bet kartu tas leidimas numato, apie ką apskritai galima klausti toliau kaip apie prasmingą dalyką ir ką gali atverti tolesnis pažinimas. Neįmanoma, kad pažinimas visuomet tik progresuotų, o kartu niekad neišsprūstų galima tiesa. Čia kalbama anaiptol ne apie kiekybinį santykį, tartum mes galėtume fiksuoti tik baigtinės apimties pažinimą. Veikiau pažindami tiesą, mes ją kartu uždengiame ir užmirštame; maža to, ieškodami tiesos, neišvengiamai esame apriboti savo hermeneutinės situacijos. O šitai reiškia, kad kai ko, kas yra teisinga, visai nepajėgiame pažinti, nes mums to nežinant mus riboja prietarai. Ir mokslinio darbo praktikoje esama kažko panašaus į „madą“.

Žinome, kokią didžiulę jėgą ir prievartos galią turi mada. Moksle žodis „mada“ skamba baisiai blogai, tad, savaime aišku, pretenduojame būti pranašesni už visa, ko tik mada tereikalautų. Bet kyla klausimas, ar ne esminis dalykas būtent tai, kad ir moksle esama mados. Ar dėl mūsų tiesos pažinimo būdo mes sulig kiekvienu žingsniu pirmyn neišvengiamai netolstame nuo prielaidų, nuo kurių pradėjome, panardindami jas atgal į savaime suprantamumo tamsą ir kaip tik šitaip be galo trukdydami sau atmesti šias prielaidas, išbandyti naujas ir drauge pasiekti tikrai naujų žinių? Ne tik gyvenime, bet ir moksle esama kažko panašaus į biurokratizaciją. Mes klausiame: ar tokia yra mokslo esmė, ar tik tam tikra kultūrinė mokslo liga, panaši į tas, kurių požymius pažįstame iš kitų sričių, sakykime, kai stebimės milžiniškais mūsų administraciniais ir draudimo įstaigų pastatais? Galbūt tai tikrai priklauso nuo pačios tiesos esmės, kaip ją pirmieji mąstė graikai, o kartu nuo mūsų pažinimo galių esmės, kokias jas pirmiausia sukūrė graikų mokslas. Juk modernusis mokslas, kaip matėme anksčiau, tik radikalizavo graikų mokslo prielaidas, viešpataujančias „logoso“, ištaros, sprendinio sąvokose. Fenomenologiniuose tyrimuose, kuriuos iš mūsų kartos Vokietijoje nulėmė Husserlis ir Heideggeris, mėginta į tai atsižvelgti klausiant, kokiomis už logikos ribų išeinančiomis sąlygomis ištara yra teisinga. Manau, iš principo galima pasakyti: negali būti tiesiog teisingų ištarų.

Ši tezė žinoma kaip hegelinės proto savikūros pasitelkus dialektiką išeities taškas. „Teiginio forma netinka spekuliatyvioms tiesoms reikšti.“ Mat tiesa yra visuma. Tačiau ši Hegelio kritika ištaros ir teiginio atžvilgiu pati dar yra susijusi su totalaus ištariamumo idealu, būtent su absoliutaus žinojimo suvokiama dialektinio proceso totalybe. Šis idealas dar kartą radikaliai įkūnija tai, kam davė pradžią graikai. Ribas, kurias sau nusistato ištaros logika, iš tikro gali apibrėžti ne Hegelis, o tiktai Hegelį įveikę istorinės patirties mokslai. Taip istorinio pasaulio patirčiai skirtiems Dilthey‘aus darbams, naujai panaudotiems Heideggerio, teko svarbus vaidmuo.

Nėra ištaros, kurią, norint suvokti jos tiesą, galima būtų aiškinti tik pagal jos pateikiamą turinį. Kiekviena ištara motyvuota. Kiekviena ištara turi prielaidas, kurių ji nepasako. Tik tas, kuris kartu apmąsto ir šias prielaidas, gali tikrai įvertinti ištaros tiesą. Aš teigiu, kad kiekvienos ištaros tokios motyvacijos galutinė loginė forma yra klausimas. Logikoje pirmenybė tenka ne sprendiniui, bet klausimui, kaip istoriškai rodo Platono dialogas ir dialektinė graikų logikos kilmė. Bet klausimo pirmenybė prieš ištarą reiškia, kad ištara esmiškai yra atsakymas. Nėra ištaros, kuri nebūtų tam tikras atsakymas. Vienintelis kokios nors ištaros supratimo matas yra klausimo, į kurį ji atsako, supratimas. Pasakyta šitai skamba kaip savaime suprantamas dalykas, kiekvienam žinomas iš gyvenimiškos patirties. Kai kas nors pateikia teiginį, kurio nesuprantame, stengiamės išsiaiškinti, kaip jis prie to priėjo, kokį sau iškėlė klausimą, į kurį atsako jo teiginys. O jeigu tai ištara, kuri privalo būti teisinga, turime patys sau užduoti klausimą, į kurį ji nori atsakyti. Žinoma, ne visuomet lengva rasti kaip tik tą klausimą, į kurį iš tikrųjų atsako ištara. Nelengva pirmiausia todėl, kad klausimas vėlgi nėra tiesiog pirminis dalykas, į kurį galėtume persikelti savo nuožiūra. Mat kiekvienas klausimas pats yra atsakymas. Štai į kokią dialektiką čia įsipiname. Kiekvienas klausimas motyvuotas. Ir jo prasmė jame niekuomet pilnutinai neįžvelgiama. Čia glūdi šaknys mūsų mokslinei kultūrai gresiančio aleksandrizmo, į kurio problemą atkreipiau dėmesį anksčiau, kadangi šioje kultūroje sunku užduoti pirminius klausimus. Lemiamas dalykas, tai, kas moksle padaro tyrinėtoją, yra klausimų matymas. Tačiau matyti klausimus – reiškia galėti pralaužti uždarą ir nepralaidų nugulusių išankstinių nuomonių klodą, kuris viešpatauja visam mūsų mąstymui ir pažinimui. Kas sugeba šitaip prasilaužti ir pamatyti naujus klausimus bei padaryti galimus naujus atsakymus, tik tas yra tyrinėtojas. Kiekvienos ištaros prasminį akiratį sudaro tai, kad ji kyla iš klausimo situacijos.

Kad šiame kontekste vartoju situacijos sąvoką, reiškia, jog moksliniai klausimai ir mokslinės ištaros – tik atskiras atvejis daug bendresnio santykio, į kurį taikau situacijos sąvoka. Jau amerikietiškasis pragmatizmas siejo situaciją ir tiesą. Pagrindine tiesos ypatybe jis laikė susidorojimą su situacija. Pažinimas pasirodo vaisingas, jei įveikia problemišką situaciją. Aš nemanau, kad pakanka tokio pragmatistinio požiūrio. Juk pragmatizmas tiesiog atmeta visus vadinamuosius filosofinius, metafizinius klausimus, nes jam visuomet terūpi tik susidoroti su situacija. Esą norint eiti pirmyn, reikia nusimesti visą dogmatinį tradicijos balastą. Manau, kad tai klaidinga išvada. Klausimo pirmenybė, apie kurią kalbėjau, nėra pragmatinė. Teisingas atsakymas taip pat nėra susijęs ir su veikimo veiksmingumo kriterijumi. Bet pragmatizmas teisus, kad reikia išeiti už formalaus santykio tarp klausimo ir teiginio prasmės. Su visiškai konkrečiu tarpžmogišku klausimo fenomenu susiduriame, kai nusigręžiame nuo klausimo ir atsakymo teorinio santykio, kuriuo grindžiamas mokslas, ir galvojame apie paskiras situacijas, kuriose minimi žmonės, kuriose jie klausiami ir patys savęs klausia. Tuomet išryškėja, kad teiginio esmė išsiplečia. Teiginys visuomet yra atsakymas ir nurodo į klausimą. Be to, klausimas ir atsakymas abu yra ištaros ir atlieka hermeneutinę funkciją. Jie abu yra kreipiniai. Tai reiškia ne tik, kad į mūsų ištarų pavidalą kažkas visuomet patenka iš socialinės aplinkos. Beje, tai tiesa. Bet reikalas ne tas. Svarbiausia, kad ištaroje apskritai tik tuomet yra tiesa, kai ištara yra kreipinys. Į situacijos akiratį, kuris ir yra ištaros tiesa, patenka ir tas, kuriam ištara kažkas pasakoma.

Dabartinė egzistencijos filosofija šią išvadą padarė visai sąmoningai. Prisiminkime Jasperso komunikacijos filosofiją ir jos esmę: mokslo prievarta baigiasi, kai pasiekiami tikrieji žmogaus būties [Dasein], baigtybės, istoriškumo, kaltės, mirties klausimai, trumpai sakant, vadinamosios „ribinėse situacijose“. Čia komunikacija – nebe pažinimo perteikimas remiantis įtikinančiais įrodymais, bet tam tikra egzistencijos commercium su egzistencija. Kalbantysis pats yra kalbinamas ir atsako kaip aš-tau, nes pats yra tu savajam tu. Tačiau, man regis, nepakanka mokslo tiesos – anonimiškos, visuotinės ir priverčiančios sutikti – sąvokai priešinti egzistencinės tiesos sąvoką. Veikiau už šios tiesos sąsajos su galima egzistencija, kurią primygtinai siūlo Jaspersas, slypi bendresnė filosofinė problema.

Tik Heideggeris, keldamas klausimą apie tiesos esmę, iš tikrųjų išėjo už subjektyvybės problematikos ribų. Jo mąstymas nuėjo kelią nuo įrankio per kurinį iki daikto, toli paliko mokslo (taip pat ir istorijos mokslų) klausimą. Atėjo laikas neužmiršti, kad būties istoriškumas viešpatauja ir ten, kur štai-būtis pažįsta save ir kur ji kaip mokslas elgiasi istoriškai. Istorijos mokslų hermeneutika, kurią kadaise išplėtojo romantizmas ir istorinė mokykla nuo Schleiermacherio iki Dilthey‘aus, tampa visai nauju uždaviniu, kai sekdami Heideggeriu atskiriame ją nuo subjektyvybės problematikos. Vienintelis čia pasidarbavo Hansas Lippsas ; tiesa, jo hermeneutinė logika nėra tikra hermeneutika, bet ji sėkmingai pabrėžia kalbos privalomumą, priešingą loginiam kalbos niveliavimui.

Kad kiekviena ištara, kaip anksčiau sakyta, turi savo situacijos akiratį ir savo kreipinio funkciją, iš to tiktai seka tolesnė išvada: visų pasakymų istoriškumas atsiranda iš pamatinės mūsų būties baigtybės. Kad ištara yra daugiau negu duotos dalykų padėties sudabartinimas, pirmiausia reiškia, jog ji priklauso istorinės egzistencijos visumai ir yra vienalaikė su viskuo, kas joje gali būti sudabartinta. Norėdami suprasti mums paliktus teiginius, atliekame istorinius tyrimus, iš kurių turi paaiškėti, kur ir kaip tie teiginiai buvo pasakyti, koks buvo jų tikrasis motyvacinis fonas, o kartu – jų tikroji prasmė. Taigi norėdami sudabartinti sau teiginį kaip tokį, turime kartu sudabartinti ir jo istorinį akiratį. Bet aišku, kad šito nepakanka nusakyti tam, ką mes iš tiesų darome. Mat mūsų santykis su palikimu neapsiriboja tuo, kad norime jį suprasti, istorinės rekonstrukcijos dėka nustatydami jo prasmę. Tegu tai daro filologas. Bet ir filologas galėtų prisipažinti, jog iš tiesų jis daro daugiau. Jei senovė nebūtų klasikinė, tai yra pavyzdys kiekvienam sakymui, mąstymui ir kūrimui, nebūtų ir klasikinės filologijos. Tačiau ir apie bet kokią kitą filologiją galima pasakyti, kad joje veiksmingai dalyvauja žavėjimasis mums atsiveriančiu kitu, svetimu arba tolimu. Tikra filologija nėra tiktai istorija, nes ir pati istorija iš tiesų yra ratio philosophandi , tiesos pažinimo kelias. Kas studijuoja istoriją, visuomet yra veikiamas ir to, kad pats patiria istoriją. Istorija kaskart rašoma iš naujo, kadangi mus veikia dabartis. Istorija – ne tik rekonstrukcija, praeities darymas vienalaikės su dabartimi; tikra supratimo mįslė ir problema yra ta, kad šitaip padarytas vienalaikis dalykas visuomet jau buvo vienalaikis su mumis kaip tai, kas nori būti tiesa. Kas atrodė kaip paprasta buvusios prasmės rekonstrukcija, susilieja su tuo, kas tiesiogiai kreipiasi į mus kaip tiesa. Viena svarbiausių pataisų, kurias turime padaryti istorinės sąmonės savivokoje, laikau tai, kad vienalaikiškumas čia pasirodo besąs dialektiškiausia problema. Istorijos pažinimas niekuomet nėra tik sudabartinimas. Tačiau ir supratimas nėra paprasta prasmės struktūros rekonstrukcija, nesąmoningos kūrybos sąmoningas aiškinimas. Priešingai, suprasti kits kitą – reiškia suprasti save per ką nors. Taigi suprasti praeitį – reiškia išgirsti ją per tai, ką ji nori mums pasakyti kaip reikšmingą dalyką. Klausimo pirmenybė prieš ištarą hermeneutikai reiškia, kad kiekvieną klausimą, kurį suprantame, užduodame patys. Dabarties akiračio suliejimas su praeities akiračiu yra istorinių dvasios mokslų reikalas. Bet tai darbas, kurį mes visą laiką darome – būdami.

Vienalaikiškumo sąvoką vartoju norėdamas atverti kelią Kierkegaard‘o pasiūlytai šios sąvokos vartosenai. Tai jis apibūdino krikščioniškojo skelbimo tiesą kaip „vienalaikišką“. Tikruoju buvimo krikščionimi uždaviniu jis laikė praeities nuotolio įveikimą vienalaikiškumu. Dėl teologinių priežasčių Kierkegaard‘as suteikė šiai minčiai paradokso pavidalą, tačiau jos turinys tinka bet kokiam mūsų santykiui su tradicija ir praeitimi. Manau, kad kalba atlieka nuolatinę praeities ir dabarties akiračių sintezę. Suprantame kits kitą kalbėdamiesi, dažnai kits kito neišgirsdami ir vis dėlto pagaliau, naudodamiesi žodžiais, perduodami kits kitam žodžiais pasakytus dalykus. Kalbai būdingas savas istoriškumas. Kiekvienas iš mūsų turi savą kalbą. Du gyvenimu besidalijantys žmonės turi savą kalbą. Apskritai nėra visiems bendros kalbos problemos, yra tik stebuklas, kad nors visi kalbame skirtingomis kalbomis, vis dėlto galime įveikti individų, tautų bei laikų ribas ir suprasti kits kitą. Aišku, šis stebuklas neatskiriamas nuo to, kad ir dalykai, apie kuriuos kalbame, pasirodo mums kaip bendri, kai apie juos kalbame. Koks dalykas yra, tartum iškyla tik tuomet, kai apie jį kalbame. Taigi ką laikome tiesa, daiktų atvertis, nepaslėptis, turi savąjį laikiškumą ir istoriškumą. Besistengdami pasiekti tiesą, kaskart su nuostaba pastebime, kad negalime pasakyti tiesos nesikreipdami į ką nors ir kam nors neatsakydami, taigi nesant susitarimo bendrybės. Tačiau labiausiai kalba ir pokalbis stebina tuo, kad aš pats nesu susaistytas to, ką manau, kalbėdamas apie ką nors su kitais, kad nė vienas iš mūsų savo nuomone neaprėpia visos tiesos, bet kad visa tiesa vis dėlto gali aprėpti mus abu su mūsų paskiromis nuomonėmis. Mūsų istorinę egzistenciją atitinkančios hermeneutikos uždavinys būtų atskleisti šiuos virš mūsų žaidžiančius kalbos ir pokalbio prasminius sąryšius.

adaequatio intellectus ad rem - proto atitikimas daiktą, dalyką (lot.).

neįžvelgiama - Plg. Gesammehe Werke, t. 1, p. 304 ir toliau, 368 ir toliau, 374 ir toliau.

commercium - Susižinojimas, bendravimas, santykiavimas, mainai (lot.).

Hansas Lippsas - Plg. Hans Lipps, Untersuchungen zu einer hermeneutischen Logik, m Werke, t. 2, Frank-furt, 1976 (Ileid. 1938).

ratio philosophandi - Filosofavimo būdas (lot.).

Hans-Georg Gadamer. Istorija. Menas. Kalba. Sudare A. Sverdiolas, baltos lankos, 1999