Apie Prigimtį (Apie Gamtą)

I

Mane nešančios ristūnės gabeno kur tik geidžia širdis,
Kai veždamos mane žengė iškalbingu keliu
dievybės, po visas šalis nešiojančios žinantį vyrą.
Šiuo keliu buvau nešamas, nes mane nešė itin išmanios ristūnės,

[5] lakdinančios vežimą, o mergelės rodė kelią.
Ašis stebulėse imdavo spiegti, tartum lamzdelis,
žioruodama – nes iš abiejų pusių ją varė du
besisukančiu ratu – kaskart, kai mergelės
Heliadės, palikusios Nakties namus skubėdavo

[10] vežti į šviesą, nuo galvų rankomis nubloškusios šydus.
Ten Nakties ir Dienos kelių vartai, juos iš viršaus
laiko stakta ir iš apačios – akmeninis slenkstis,
o pačių gaiso [vartų anga] užkelta didžiulėmis sąvaromis;
jų atmainingus raktus laiko griežtai baudžianti Teisybė.

[15] Tuomet mergelės, meiliai žodžiais įkalbinėdamos,
sumaniai ją įtikino, idant geležiniu kaiščiu užkištą velkę
josioms nuo vartų tuojau atitrauktų.
Tada tie atsiverdami atlapojo sąvarų žiotis,
paeiliui lizduose pasisukę varingaisiais vyriais,

[20] kaiščiais ir kniedėm sutvirtintais. Ir štai tenai pro vartus
tiesiai vieškeliu mergelės kreipė vežimą ir ristūnes.
Ir deivė mane palankiai priėmė, ranka paėmė už dešiniosios,
tarė šitokią bylą ir man kalbėjo: jaunuoli,
nemirtingųjų vežėjų bendrakeleivi,

[25] ristūnėmis, kurios tave neša, pasiekęs mūsų namus, būk sveikas ir džiaukis, nes ne kokia piktoji Dalia tave pasiuntė kakti šiuo keliu –
juk jis išties toli anapus žmonių praminto tako –
bet Įstatymas ir Teisybė. Reikia, kad tu viską patirtum – tiek dailiai nuapvalintos Tiesos nevirpančią širdį,

[30] tiek ir mariųjų nuomones, kuriose nėra neabejotino tikrumo.
Sužinosi dar ir tai, kaip reikėtų ištirti regimybes
viską kiaurai perskverbiančias.

II

Eikš, aš kalbėsiu, o tu, ištarmę išklausęs,
Įsidėmėk, kokie būtent paieškos keliai vieninteliai pamąstomi:
vienas, kad yra ir nėra nebūti, tai –
Įtikinimo kelias – jis eina įkandin Tiesai –

[5] o kitas, kad nėra ir kad būtinai turi nebūti.
Tad nurodau tau, kad šitas – visiškai neįtikimas takas,
kadangi nesamybės juk nei pažintum (nes tai neįvykdoma),
nei parodytum.

III

... tas pat juk yra mąstyti ir būti.

IV

Vis dėlto žiūrėk, kaip nesantis-šalia (esantis-toli) yra mąstyme
nuolat esąs-šalia. Juk [mąstymas] esamybės neperskirs [taip], kad ji nesilaikytų esamybės; [neperskirs] nei darniai visur pasklidusios,
nei besilaikančios kartu.

V

O man tas pat,
iš kur pradėsiu, nes vėl ten pat parvyksiu.

VI

Būtina sakyti ir mąstyti esamybės buvimą, nes yra-būtis,
o nieko – nėra: patarčiau tau tai apsvarstyti. Kadangi
pirmiausia sulaikau tave nuo šio paieškos kelio,
taigi, dar ir nuo to, kuriuo žinantys nieką marieji

[5] klaidžioja dvigalviai, nes bejėgiškumas jų krūtinėse
vadovauja besiblaškančiam mąstymui. O slankioja –
kurti, lygiai kaip ir akli – nustėrę iš padermės,
nepajėgios spręsti: jie „jau-būti“ ir „nebūti“ laiko tuo pačiu
ir ne tuo pačiu, ir viskam esti atvirkščias kelias.

VII

Juk niekada nepavyktų priversti nesamybės būti,
bet tu atitverki mintį nuo šio paieškos kelio,
ir tegu nepastumia tavęs šiuo keliu gausia patirtimi [pagrįstas] įprotis
naudotis nepastabia akim, triukšminga ausim

ir liežuviu. Tačiau omeniu spręsk apie daug nuginčijantį
paneigimą, kurį aš dėstysiu.

VIII

Belieka vienintelė ištara dėl kelio „yra“.
O ant šio [kelio] labai daug ženklų:
kad esamybė neatsiradusi ir nežūvanti,
ištisa, vienatinė ir nevirpanti bei nesibaigianti;

[5] [jai] nei kada buvo, nei bus, kadangi yra dabar išsyk visa,
viena, tolydi, nes kokios gi kilmės jai ieškosi?
Kaip ir iš ko [ji] išaugo? [...]; nei iš esamybės tau neleisiu, kad sakytum
ir net kad mąstytum: juk neįmanoma išsakyti nei pamąstyti tai,
kaip nėra. O ir kokia reikmė būtų esamybę paskatinusi

[10] vėliau ar anksčiau, iš nieko prasidėjusią, iškilti?
Taigi arba [esamybė] turi jau-būti visa iš karto, arba ne[būti].
Ir niekada įsitikrinimo galia neleis, kad
Iš esamybės kas nors rastųsi, išskyrus ją pačią.
Todėl nei atsirasti, nei žūti neleido Teisybė, atleisdama grandines,

[15] tačiau laiko tvirtai. O sprendimas apie tai šit koks:
yra arba nėra. Taigi, nuspręsta taip, kaip neišvengiama –
vieną [kelią] pripažinti nepamąstomu, bevardžiu (nes tai nėra
teisingas kelias), o kitą – kad yra ir yra teisingas.
O kaipgi jau-esanti-esamybė jau-būtų vėliau? Kaip atsirastų?

[20] Juk jei atsirado, tai [jos] nėra, taip pat [nėra], jei ir turėtų kada nors būti. Šitaip rastis užgniaužta, ir negirdėti žūties.
Taip pat [esamybė] nedali, kadangi visa vienoda,
nei ji čia kiek stipriau [yra] – tai trukdytų jai būti tolydžiai –
nei kiek menkiau, o visa pilna esamybės.

[25] Šitaip ji visa tolydi, nes esamybė šliejasi prie esamybės.
Be to, nejudri didžiulių grandinių ribose
yra: be prado ir atvangos, kadangi rastis ir žūtis nublokšti
tolių toliausiai, o [juos] atmetė teisingas įsitikinimas.
Išlikdama ta pati ten pat, ji rymo pati savyje  

[30] ir šitaip išlieka ten pat [kur ir yra] pastovi, nes galinga. Neišvengiamybė laiko saituose ribos, apskliaudžiančios [esamybę] aplinkui.
Mat esamybei privalu būti neatbaigtai: juk [ji]
yra nestokojanti, o nebūdama [tokia], stokotų visko.
Tas pat yra ir mąstymas, ir ko dėlei yra mintis.

[35] Kadangi be esamybės, kurios atžvilgiu ji išsakyta,
mąstymo nerasi: juk nieko kito [ir] nėra, ir nebus, išskyrus esamybę,
nes Dalia ją sukaustė, idant būtų ištisa ir nejudri.
Taigi visa bus vardas [tuščias žodis], ką tik marieji
nusistatė, būdami įsitikinę esant teisinga:

[40] rastis ir žūti, būti ir ne[būti],
ir keisti vietą, ir kaitalioti skaisčiaspalvį paviršių.
Bet kadangi yra kraštutinė riba, [esamybė] atbaigta iš visų pusių,
panaši į dailiai nuapvalinto rutulio tūrį,
visur lygiavertė vidurio atžvilgiu: mat [esamybei] lemta

[45] nė kiek ne daugiau, nė kiek ne mažiau būti čia arba ten.
Juk nei niekio nėra, kuris pertrauktų esamybę ir neleistų
sueiti daiktan, nei esamybė yra taip, tarsi būtų
čia daugiau, o ten mažiau negu esamybės, kadangi visa yra neliečiama,
nes iš visų pusių lygi sau tolygiai tęsiasi [savo] ribose.

[50] Šiuomi baigiu tau patikimą žodį ir mintį
apie tiesą. O nuo šičia dėmėkis mariųjų nuomones, klausydamasis apgaulingos manųjų žodžių dermės.
Jie nutarė įvardyti du pavidalu,
tačiau vieno iš jų [įvardyti] nereikėtų – čia jie ir pasiklydo –  

[55] o priešybės išsiskyrė pagal povyzą ir [joms] nustatė požymius
vienus atokiai nuo kitų: iš vienos pusės – liepsnos gaisinę ugnį,
švelnią, didžiai retą ir lengvą, sau pačiai visomis kryptimis tapačią,
o anai – [priešybei] netapačią. Ogi jai priešais – kitą priešybę,
neišmanią naktį tankaus ir sunkaus sudėjimo.

[60] Tau aš viską išdėstau, kad atrodytų it tvarkinga sąranga,
idant jokia mariųjų išmonė niekad tavęs neaplenktų.

IX

Be to, kadangi viskas įvardyta šviesa ir naktimi,
ir pagal jų galias šie [vardai duodami] tiems ir aniems [dalykams],
viskas pilna kartu šviesos ir aklinos nakties, abiejų lygių,
nes nėra [daikto], kurioje nors nedalyvaujančio.

X

Pažinsi ir gaiso prigimtį, ir gaise visus ženklus
bei tyro, skaistaus saulės žiburio neaiškius darbus
ir iš kur [jie] atsirado, sužinosi ir apvalainikio mėnulio
ratuojančius darbus

[5] bei prigimtį, o ir apglėbiantį dangų pažinsi,
iš kur jis iškilo ir kaip jį spirianti Neišvengiamybė sukaustė,
idant laikytų žvaigždžių ribas.

XI

...kaip žemė bei saulė irgi mėnulis,
ir visuotinis gaisas, ir dangiškasis Paukščių Takas,
bei aukščiausiasis Olimpas, irgi karšta žvaigždžių jėga,