Pradžiai labai tinka „Platono farmacija” – Platono dialogo Faidras interpretacija – kelių šimtų puslapių nuodugnus tekstologinis ir analitinis komentaras , įdomus dėl keleto tarpusavyje susijusių priežasčių. Pirma, Derrida čia tarsi traukia mitinis logocentrinės epochos pradžios momentas, kurio pasekmės (kaip jis teigia) tęsiasi nuo Platono iki šių dienų. Formuluoti būtent šitaip, reiškia stenografiškai supaprastinti,– Derrida pastebimai vengia tokių kalbų apie pradžią, laikydamas jas artimas metafizinei mistikai. Ir vis dėlto būtent Platono tekstuose – Faidre tai ypač krenta į akis – Derrida atranda tam tikrą pirmavaizdį, tam tikrus instrukcijų metmenis, numatančius kalbėjimo pirmumą rašto atžvilgiu ir pavojus (filosofinius, moralinius, politinius) galinčius kilti, jei šios nuostatos nepaisoma. Kad ir kaip ten būtų, tai studija, metanti vieną drąsiausių iššūkių tradicinei filosofijai ir erudicijai rigoristiniais argumentų sąvadais, dėmesingumu paties teksto detalėms ir artimomis sąsajomis su kitomis, ortodoksiškesnėmis studijomis. Derrida ne tik pateikia puikią ir gana netikėtą minėto Platono dialogo interpretaciją.Jis nemėgina sutrikdyti filosofų „literatūriniu” („pažodiniu”) [literary] skaitymu, ignoruodamas Platono minties paprastumą ir sutelkdamas dėmesį į netikėtus metaforų profilius. Priešingai, kaip tik tie, kurie priklauso pagrindinei interpretatorių srovei, Faidrą dažniausiai laiko kompozicijos požiūriu nepavykusiu dialogu , ypač turėdami galvoje Platono nukrypimus į rašto kilmės ir su juo susijusių pavojų „mitologiją”. Jei jie būtų skaitę bent kiek atidžiau, samprotauja Derrida, galbūt būtų pastebėję ne tik tai, kaip šis epizodas dera šalia esančių argumentų kontekste, bet ir tai, kaip jis būtinai plaukia iš pamatinių Platono prielaidų sistemos.
Savo studijoje Derrida vadovaujasi nuostata, kurią galima būtų pavadinti „dosnumo principu”. Interpretuojant Faidrą tenka rinktis iš dviejų galimybių: arba apologetiškai aiškinti tam tikrus struktūrinius trūkumus ir juos teisinti, arba numatyti daug didesnę teksto prasmių galimybę – tiesa, problemišką galimybę – atidžiai perskaitant sudėtingas logines ir retorines įtampas. Derrida laikosi pastarosios galimybės, iš pradžių tekstui „duodamas kreditą”, bet vėliau vis labiau sutelkdamas dėmesį į pateikiamos argumentacijos pagrindimą. „Griežtos, tvirtos ir subtilios hipotezės savaime vaisingesnės“ (Diseminacija , p.67). Tai, galima sutikti, išties geresnis, vaisingesnis išeities taškas nei įvairios žinovų siūlomos hipotezės, siekiančios apeiti iš pirmo žvilgsnio silpnesnes ar nukrypstančias į šalį Platono nagrinėjamas temas. Ištisa įsigalėjusi tradicija laikė Faidrą pirmąja žymesne pastanga įvaldyti dialogo formą, taigi ir vertintina taikant pameistrio bandymui, o ne meistro kūriniui derančius reikalavimus. Vėliau atsirado keistas kontrargumentas, esą Faidras parašytas paskutiniais Platono gyvenimo metais, tad komentatoriams nesą ko stebėtis menkesniu pasakojimo sutelktumu. Modernaus scholasto pareiškimas, jog „nesugebėjimas užbaigti tai, kas buvo sumanyta, yra aiškiausias senatvės požymis” (cituota iš Diseminacija, p.67), dvelkia nenugalima logika. Derrida siūlo sulaužyti šią tobulą argumentacijos apytaką, įžvelgdamas Platono tekstų organizacijos „griežtumą”, „tvirtumą” ir „subtilumą”, kažkaip nepastebimus ortodoksinių komentatorių.
Šioje interpretacijų priešpriešoje ryškėja keletas svarbesnių dalykų. Viena vertus, kyla klausimas apie filosofo brandą, apie amžių, kurio sulaukę išlavinti  protai turėtų baigti jaunuolišką mokymosi periodą ir pradėti savą, autentišką tiesos ieškojimo kelią. Kita vertus, vyrauja priešinga nuomonė, kad pastarasis periodas turi pabaigą, kad brandumas turi būti atskirtas nuo beprasidedančio suvaikėjimo, atrenkant tinkamus filosofinius argumentus. Savo ruožtu, šios nuomonės siejamos su įvairiausiomis idėjomis apie tai, kaip (kur, kada, kieno, ką kokio „tinkamo” amžiaus ir esant kokiems „tinkamiems” mokytojo-mokinio santykiams) reikia mokyti filosofijos; tai klausimai, kuriuos Derrida jau anksčiau kėlė ir analizavo su savo kolegomis iš GREPH. Mat esama tamprių sąsajų tarp filosofijos pretenzijų į tiesą ir sudėtingo hierarchizuoto mokymo, kuriuo tos pretenzijos išsaugomos, perduodamos ar (retsykiais) atvirai reiškiamos interpretacijai, siekiančiai išjudinti senaties terminą [age-old complicity]. Pamatinė šios tradicijos nuostata yra filosofijos kaip prieigos prie tiesų idėja, savo svorį įgyjanti iš privilegijuoto mokytojo ir gero, imlaus mokinio santykio.  Tai tam tikras patriarchalinio paveldimumo modelis, situacija, kai tėvas pasilaiko visas teises, kol sūnus subręsta pakankamai, kad galėtų savarankiškai naudotis protu. Aiškiausiai išdėstytus šiuos principus Derrida randa Hegelio raštuose apie filosofiją, švietimą, teisę ir valstybę. Tačiau – kaip netrukus pamatysime – jie glūdi ir viename (tam tikra prasme „diversiniame”) Faidro epizode, kur Platonas pasitelkia į pagalbą egzotišką mitologiją, turinčią paaiškinti, kodėl raštas kelia grėsmę tiesai ir moralei.
Mite, kuris čia turimas omenyje, pasakojama apie Egipto karalių Tamuzą, pas kurį atvyksta dievas vardu Totas (arba Teutas), tarp daugelio kitų dalykų laikomas geometrijos, matematikos, astronomijos ir rašto menų išradėju. Totas pasiūlo karaliui Tamuzui raštą kaip dovaną, bet pastarasis, pasvėręs rašto teigiamybes ir ydas, nusprendžia, kad žmogui bus geriau be rašto, todėl griežtai atmeta pasiūlymą. Šio atmetimo priežastys (kurioms Platonas akivaizdžiai pritaria) detaliai išdėstomos gerai pasvertame karaliaus atsakyme. Raštas esąs pavojinga dovana, kuri autentišką, gyvą kalbėjimo esatį pakeičianti susvetimėjusiais, sutartiniais, negyvais įrašais. Viena vertus, tai kultūrinis išradimas, kuriuo naudodamasi žmonija galėtų sukurti dokumentinį archyvą – rašytinę „atmintį”, siekiančią toliau už bet kokią žodinę tradiciją. Tačiau pasirodo, šiame išradime vėl slypi pavojus. Karalius teigia, jog pradėjus vartoti raštą, tikrosiosžmogaus atminties galios pamažu silps, nes nebebus jokio reikalo ką norsprisiminti – vidujai aktyviai išmokti mintinai – jei bus galima paprasčiausiai susirasti reikiamą dalyką. Šis dalinis trūkumas savo ruožtu sukelia daug rimtesnes ir sunkesnes pasekmes. „Tavo ir tavo išradimo dėka mokiniai daug skaitys ir aklai spėlios, negaudami vertingų mokytojo nurodymų” (Diseminacija, p. 102). Raštas savo padariniais gali paveikti, netgi nutraukti ypatingą – viena vertus, tėvo sankcijos ir, kita vertus, sūnaus paklusnumo – ryšį, užtikrinantį autentiškos tiesos perdavimą iš kartos į kartą. Tik gerbdamas mokytojo autoritetą, pasiektą brandžios savižinos dėka, o ne vien įgytą skaitant kitų žmonių knygas, mokinys gali pats pasiekti šią pirmapradę išmintį. Čia svarbiausia lemiama skirtis, Derrida žodžiais tariant, tarp „žinių kaip atminties [memory] ir ne-žinojimo kaip pri(si)minimo [remmemoration]” (p. 135). Viena (geroji) atmintis yra ta, kurią Platonas vadina žodžiu anamnesis. Pažodine prasme tai – „neužmaršties” aktas, dvasinių tiesų, kurias puolusi, įkalinta juslių kalėjime, bet vis dar galinti išgirsti proto balsą siela at(si)mena [recollect], atpažįsta išmintingų mokymų ir savižinos dėka. Kita (blogoji) atmintis gyvą išmintį pakeičia mnemotiniais užrašais [devices] ir, gudriai naudodamasi raštu kaip veiksminga priemone, apsimeta  žinojimu. Karalius Tamuzas (kaip ir aukščiausias dievas Amonas, kurio žemiškasis atstovas yra Tamuzas), žinoma, nemato jokio reikalo kompromituoti savo šalį imdamasis [adopting] tokios pavojingos gudrybės. „Jis kalba, sako, diktuoja ir jo žodžio pakanka” (p. 76). Šiuo požiūriu Egipto mitologija sutaria su judėjų-krikščionių mitologija, kurioje kuriantis Dievo žodis ir logo galia tiesiogiai reiškiasi mąstymu-kūrimu-darymu. Veikale Apie gramatologiją Derrida pateikia nemaža pavyzdžių, rodančių, kaip logocentrinė valia nuvertina rašto kalbą ir priešina jai natūralaus, autentiško, spontaniško, savaime ir savyje esančio [self-present] kalbėjimo prigimtį. „Raidė užmuša, o dvasia teikia gyvybę”. Panašių sakinių nepaprastai daug (nurodo Derrida Gramatologijoje...) galima surasti pasaulio religijose ir mąstymo sistemose. Jokiu būdu ne dėl atsitiktinumo ir ne dėl pamatinio „loginio” projekto trūkumo, teigia Derrida, Platonas įveda rašto temą ir Toto bei Tamuzo mitą. Šiuose pavyzdžiuose veikia išstūmimo [exclusion] logika, nulemta poreikio apginti tiesos nepriklausomumą nuo žalingų, išsigimusių rašto padarinių.
Tyrinėtojai rado daugybę įvairių pateisinimų, aiškinančių, kodėl Platonas turėjo kreiptis į šį keistą egiptiečių mitologijos epizodą. Jis dar labiau išmuša iš vėžių, kai prisimename, kad Platonas mitus dažniausiai laikydavo žemesnio lygio kultūrine produkcija, naudotina nebent nemokšoms pamokyti, bet visiškai netinkama tikro švietimo tikslams. Mythos ir logos priešprieša [contest] paprastai laikoma viena iš svarbiausių graikų minties ir kultūros raidos stadijų. Platono raštuose ji net dramatizuojama, kai Sokratas – proto ir tiesos balsas – stoja prieš sofistus, poetus, retorikus ir panašius netikros išminties tiekėjus įvairiuose dialektiniuose susirėmimuose. Mitologija pasmerkiama už tai, kad lengvatikiškai remiasi nuorodomis į nuogą fabulą, ”padėvėtus” padavimus, užuot siekdama tapti teisingomis žiniomis, kurioms atstovauja Sokrato samprotavimas. Dialogai visada komponuojami taip, kad paskutinis žodis atitektų Sokratui, nes jis – Platono mokytojas ir vedlys dialektinių samprotavimų vingiais – turi galią deramai pademonstruoti veikiantį protą. Taip Sokratas priverčia savo oponentus prisipažinti kaltais už tai, kad šie iš tiesųnežino to, ką sakosi žiną, pateikdami įvairiausias tikėtinas nuomones be menkiausio autentiškos išminties šešėlio. Prekiautojai mitologija kaltinami tuo, jog vien atkartoja tradicijos perduodamus siužetinius įvykius, arba pataikauja publikos užgaidoms. Dar blogiau pasirodo sofistai, kurie (pasak Sokrato), pasikliaudami gryna retorika ir įtikinimo sugebėjimais, apgaudinėja menkai išlavintus, vulgarius protus. Tačiau įdomiausia, kad kaip tik raštas – jei sieksime prieiti šios intrigos loginę išvadą – lengviausiai padaro tokius sukčiavimus galimus. Juk raštas yra patogiausias būdas be ypatingų pastangų įgyti neužsitarnautą išmintį, kurią sofistai ir „mitologai” vėliau parduoda kaip  tikrą prekę. „Platonas sofistus atakuoja ne vien dėl to, kad gyva atmintis pakeičiama mnemotiniais ženklais. . . pasyvus mechaniškas „atmintinai” –  vietoj aktyvaus žinių atgaivinimo [reanimation], vietoj jų atgaminimo esatyje „ (Diseminacija, p. 108). Būtent dėl rašto logas nukrypsta nuo savo tikrojo tikslo – tiesos siekio – ir lieka rizikingai priklausomas nuo neautorinio  perdavimo. Platono mitas, teigiantis, kad raštas nepageidaujamas, pastato tyrinėtojus į tikrai nepatogią padėtį. Raštas ir mitas netikėtai atsiduria toje pačioje, blogojoje tiesioginės giminystės pusėje, – giminystės, regis, siejančios visokiausio plauko netiesas, sofistiką ir apgavystes. Išsisukti iš šios padėties, atrodytų, galima arba traktuojant šį epizodą atlaidžiai – kaip atavistinę Platono užgaidą, arba leidžiantis į platesnius samprotavimus apie tai, ar Platonas iš tikrųjų galėjo lankytis Egipte ir girdėti mitą iš pirmų lūpų. Derrida rūpestingai atpasakoja šias diskusijas išnašose, bet jam rūpi kas kita. „Nuopuolis” į mitą – tai tik apraiška bendro dvejojimo, lydinčio Platono argumentus, kai tik jis imasi rašto temos; šis netikrumas nėra atsitiktinis, vienkartinis neapsižiūrėjimas ar temos paviršutiniškumas. Veikiau tokiu būdu įsigalioja būtina tvarka, įrašyta kiekvienoje Platono teksto detalėje, tvarka, kurios loginė atomazga ir pasekmės vis dėlto dažnai pamirštamos.
Juk, paprastai tariant, akivaizdu viena: Platonas, siekdamas pasmerkti rašto poveikį ir palaikyti savaime esančios [self-present] tiesos autoritetą kalbėjime, pats neatšaukiamu nuosprendžiu tampa susijęs su raštu. Šis nuosprendis atsikartoja kaskart, kai tik filosofija atsisako pripažinti turinti tokį pat teksto statusą ir siekia tiesos gryna kontempliacija, nepriklausoma nuo rašto ženklų. Platono rašto interpretacija Faidre anaiptol neišsiskiria kaip keistas epizodas, o greičiau įtvirtina panašių susidūrimų modelį visoje tolesnėje Vakarų minties istorijoje. Tai modelis, kurio pėdsakus Derrida kruopščiai atseka šios tradicijos tekstuose nuo Platono iki Kanto, Hegelio, Husserlio ir kitų iškilių mąstytojų. Vis dėlto Platonas išsiskiria ne tik tuo, kad jo raštai yra logocentrinės epochos ištakose arba kad jie įsteigia tam tikrą mąstymo apie kalbą, tiesą ir tikrovę būdą. Tokios idėjos apie kilmę, pradžioje esantį originalą, kurio atžvilgiu visa kita tėra vien pakartojimas, nurodo į tą pačią galingą mitologiją, kurios simptomai glūdi ir gali būti įskaityti Platono dialoguose. Raštas yra vien tik pakartojimas, kalba, kuri, eksploatuodama negyvo, mechaninio atspindėjimo [notation] resursus, pamėgdžioja tikrąjį žinojimą. Laikyti Platoną šių idėjų „šaltiniu” reikštų ir vėl nuslysti į binarinėmis skirtimis perkrautą sistemą – kalbėjimas/raštas, esatis/nesatis, originalas/pakaitalas – priklausančią logocentriniam diskursui. Iš tiesų kaip tik tai ir yra pagrindinė Derrida argumentavimo kryptis: neįmanoma galvoti apie grįžimą prie kilmės, originalo ar šaltinio, neįmanoma išvengti „pakeičiamumo logikos”, galiausiai sulaužančios tas kertines opozicijas. Kaip jis parodo savo studijoje apie Faidrą – pavyzdinį, bet jokiu būdu ne privilegijuotą atvejį – siekis užfiksuoti tiesos ir žinių kilmę kaskart įsipainioja į nenumatomas ir nekontroliuojamas teksto komplikacijas.
Vis dėlto Platono dialogai dekonstrukcijai atsiveria kaip tam tikra prasme paradigminiai tekstai. Tai susiję su dalyvavimu mokytojo (Sokrato) skelbiančio nurodymus, kurių atžvilgiu pareigingai juos užrašantis  Platonas kartu yra ir besižavintis liudininkas, ir tas, kuris nusižengia mokytojo reikalavimams, t.y., Platonas gali įamžinti [record] Sokratą tik pripažindamas savo paties nepajėgumą prilygti tiems patiems filosofinio sąžiningumo ir tiesos standartams. Juk Sokratas (kaip praneša mums Platonas) niekada nepatikėdavo savo minčių raštui, tad galėjo autoritetingai įrodinėti tekstinių nepasisekimų riziką. Platonui kaip tik ir tenka abejotina garbė išsaugoti savo mokytojo išmintį – išsaugoti vienintele tinkama priemone – patikimai užrašant dialogus. Galima būtų teigti, kad tai – prima facie paskata įtarti, jog Platono laikysena šiuo klausimu išduos sumišimą ir abejonę. Tačiau čia siekiama ne tik nurodyti Platono argumentų loginį nesuderinamumą arba tiesiog nesąžiningumą. Dekonstrukcija numato kantrų, skrupulingą pamatinių opozicijų, apibrėžiančių Platono mąstymo prigimtį ir ribas, peržiūrėjimą. Tai, kaip rašo Derrida, leidžia išvengti visų gatavų teksto komentavimo ir interpretavimo modelių. Tokiu būdu, tiesa, neišvengiama tam tikros prievartos teksto atžvilgiu, tačiau prievartos, kuri ateina veikiau ne iš „išorės” – iš tuščio užsispyrimo žūt būt įgyvendinti savo interpretacinį projektą – bet iš paties teksto vidaus, iš tų prasminių įtampų ir iškraipymų, kuriuos atskleidžia jo paties kalba. Pastaroji opozicija („vidus”/”išorė”) vėlgi priklauso didesnei sistemai, kurios viena pagrindinių filosofinių atramų yra tai, kad ji išstumia raštą iš tinkamos sau pakankamos kalbos.
Dabar iš arčiau žvilgtelėkime į atskirus šios strategijos Derrida studijoje veiksmus. Jis atskleidžia teksto pastangõs pasiekti tai, ko aiškiai reikalauja jo teiginiai, žlugimą: kalbėjimo, logo ir esaties pirmumo rašto, sofistikos ir visko, kas prieštarauja sokratiškai tiesos reikalavimų sampratai, atžvilgiu. Šį žlugimą Faidre žymi ištisos metaforų ir figūratyvinių pakaitalų serijos, kurios apsaugo dialogą nuo pavojaus „nusėsti” į aiškiai apibrėžtą savižinos logiką, visiškai suprantančią ir reguliuojančią savo pačios retorinį lauką. Ir tai nėra vien esamos pirmumo tvarkos apvertimo klausimas – lyg nuo šiol „raštas” kažkaip perimtų pirmenybę „kalbėjimo” atžvilgiu ir visas su pastaruoju susijusias vertybes. Čia kur kas didesniu mastu įtraukiamas minėtų binarinių skirčių, organizuojančių Platono tekstą, išardymas: iki „vietos”, kur pati priešprieša – pats dialektinio samprotavimo pamatas – pagrindžiama neišskiriamu skirtybių suliejimu, be paliovos kaitaliojant jų požymius. Platonas iš esmės neįstengia apibrėžti, kas turėtų būti laikoma „geru” (filosofiniu) kalbos, atminties, proto etc. panaudojimu, keistai ir prieš savo valią neatsigręždamas į metaforas, nusižiūrėtas nuo rašto. Šios metaforos dalyvauja net tuomet, kai Sokratas kuo griežčiausiai pasisako prieš rašto pavojus, užteršiančius išminties ir tiesos šaltinius.
Taigi Platono tekstuose nuolat daromas dvigubas judesys, kuriuo pozityvios vertybės (kalbėjimas, esatis savaime ir savyje [self-presence], gyvoji atmintis) yra apibrėžiamos priešpriešinant jas tam, kas nuolat grasina arba kėsinasi į jų privilegijuotą valdą. Todėl kalbėjimas tampa ne tik rašto priešybe, bet ir „geruoju” raštu, apreikštos ar save apreiškiančios tiesos įrašytu sieloje. Gyvoji atmintis išvengia užrašymo aplinkkelio (tuščių žymių popieriaus lape) , tačiau ji pati dažniausiai nusakoma įbrėžimo, skaitymo, įrašo ir panašių teksto figūrų metaforomis. Niekaip kitaip, tik uždelstos/atidėtos [deferred] esaties terminu – įvaizdžiu tiesos, kuri vis dar laukia išsipildymo kalboje, visai taip pat kaip ir raštas – Platonas gali paaiškinti begalinę filosofo aistrą dialektikai, jo patiriamą galingą trauką nykstančios galutinės išminties link. „Tik uždelsti, sulaikomi žodžiai. . . tik paslėptos raidės gali išjudinti Sokratą. Jei kalbėjimas galėtų būti tobulai esantis. . . tiesiogiai atsiveriantis kitame asmenyje visa savo tiesa, išsiversdamas be jam svetimo signifikanto, jei būtų įmanoma visiška logo nepaslėptis, jis [logos] nepajėgtų sugundyti nė vieno” (Diseminacija, p. 71).
Tai nėra (teigia Derrida) nerūpestingai parinktos metaforos ar atsitiktinės atskirų frazių prasmės, nurodančios vien papildomą (ir pasirinktinę) semantinio horizonto galimybę, prasmės perteklių, eksploatuojamą interpretatoriaus, o filosofo ar specialisto saugiai paskelbiamą užribiu. Visa tai veikiau priklauso sudėtingai loginei-semantinei sistemai kaip jos pačios grandys ir paveldas, į kurį turėtų atsižvelgti bet kuri adekvati teksto interpretacija. Tai, kad tokios studijos anksčiau – iki pat dabar – nepasirodydavo, liudija ne tiek dekonstrukcijos „naujumą”, kiek galią, investuotą į logocentrines vertybes bei prielaidas ir nustatančią, ką laikyti „adekvačiu”. Taigi Derrida ryžtasi dekonstruoti šį visuotinio savaiminio akivaizdumo pamatą, skelbiantį natūralų kalbėjimo pirmumą rašto atžvilgiu, o tai reiškia ištraukti į šviesą tas teksto detales – metaforas, „mitemas”, implikacijų grandis, – kurios glūdi jame, gali būti aiškiai parodytos, turėtų būti perskaitytos, tačiau dažniausiai ignoruojamos, nurašant „marginalumo“ sričiai. Žodžiu, visa tai, ko neparodo ar eksplicitiškai nepripažįsta Faidro teksto makiažas [make-up], sudaro dekonstruojančios interpretacijos medžiagą.
Čia ir vėl veikia įdomi dvilypė logika, kuri Faidre užbėga už akių tokiai interpretacijai, kadangi raštas apibrėžiamas kaip tai, kas nesugeba pasiekti tikro žinojimo. „Nežinant lyg mitas kartojamas rašto apibrėžimas, sakantis, kad raštas yra kartojimas nežinant. Rašto ir mito giminystė, kai abu atskiriami nuo logo ir dialektikos, tekstui artėjant prie pabaigos tik aiškėja. Ką tik nežinodamas pakartojęs, jog raštas – tai kartojimas nežinant, Sokratas toliau grindžia savo prie-sako [indictment], savo logo įrodymą. . . struktūromis, kurios perskaitomos mitinėje rašto genealogijoje” (Diseminacija, p. 75). Tokioje situacijoje jautiesi tam tikra prasme įpareigotas prasiveržti anapus struktūrinių opozicijų (logos/mythos, pradžia/pakartojimas, kalbėjimas/raštas), kurios valdo argumentacijos išsklaidą Platono dialoge. Tačiau tai nereiškia, jog kartu atmetami visi argumentacijos pagrįstumo ir griežtumo reikalavimai. Taigi Derrida tvirtina, kad „spontaniškumas, laisvė ir fantazija, priskiriami Platonui mite apie Totą, iš tiesų yra kontroliuojami griežtos būtinybės” (p. 85). Tas pat taikytina ir Derrida studijai apie Faidrą – bent jau tiek, kiek jis siekia išaiškinti akivaizdžiai nepasirodančią, nors kartu neišvengiamą logiką, kuria tekstas pats dekonstruoja savo pamatines prielaidas.
Taigi matėme, kaip kai kuriose dvibriaunėse metaforose, tam tikrose netikėtai apverstose mąstymo figūrose Derrida atidengia slypinčią teksto logiką. Svarbiausias čia graikiškas žodis pharmakon – žodis, kurio prasmės išsišakojimai apraizgo visą dialogą. Esmė ta, kad pharmakon nėra šiaip „dviprasmiškas” terminas, Platono tekste žavintis savo reikšmių turtingumu, subtilumu bei plačia sklaida. Juk dvi pagrindinės jo reikšmės yra „nuodas” ir „vaistas” – reikšmės, kurias, atrodytų, būtų sunku įsivaizduoti telpančias kartu vienoje ir toje pačioje frazėje arba kontekste. Vis dėlto kaip tik į tai ir taiko Derrida interpretacija: šios dvi priešingos žodžio reikšmės Platono tekste kaskart pasirodo drauge, paversdamos niekais visas („tvarkingos” galvosenos specialistų ir vertėjų) pastangas pasirinkti vieną kurią iš jų, nelygu konteksto. Jokiu būdu ne atsitiktinai – teigia jis, – pharmakon įskiepija keistą dvilypę logiką tose Platono teksto vietose, kur raštui ir su juo susijusiems terminams surengiamas teismas. Raštas yra nuodas ir vaistas kartu: grėsmė gyvai autentiško kalbėjimo esačiai ir nepakeičiama priemonė norinčiam tą esatį įamžinti, perduoti ar atsiminti.
Susidūrę su tokiomis neįveikiamomis kliūtimis, specialistai ir vertėjai neišvengiamai pasirinks tik tą įteisintą [documented] reikšmę, kuri leidžia „geriausiai suprasti” tam tikrą ištrauką. „Vertimai į kalbas, kurios yra Vakarų metafizikos įpėdinės ir indėlininkės, įtraukia pharmakon į analizės procesą, išardydami ir suprastindami jį į vieną iš jo sudėtinių elementų – paradoksaliai interpretuodami jį jo paties nebeatsekamų išsiplėtojimų šviesoje” (Diseminacija, p. 99). Kitaip sakant, vertimas yra orientuotas į adekvataus prasmės perdavimo iš kalbos į kalbą idealą, perdavimo, teikiančio pirmenybę signifikatui (pačiai prasmei) rašto ženklų, tarnaujančių vien jo esaties perteikimui, atžvilgiu. Tad kai vertėjai siekia redukuoti pharmakon į vieną iš dviejų jėga atsietų reikšmių, turėtų būti svarstomas ne tik konkretus semantinio nejautrumo pasireiškimas, bet ir aklas užsispyrimas ignoruoti problemiškus rašto, atkakliai besipriešinančio tokiai redukcijai, padarinius. Žinoma, Derrida nekaltina vertėjų profesinės kompetencijos stoka – tuo, esą šie dėl kokio nors neapsižiūrėjimo neatkreipia dėmesio į minėtą prasmės sudėtingumą. Veikiau jis nori įteigti mintį, jog šios pastangos susidoroti su rašto pharmakon liudija apie kalbos etikos „teismą” – kalbos, visą laiką teikiančios pirmenybę autentiškam, savaime esančiam kalbėjimui teksto įrašo užgaidų atžvilgiu. Joks vertimas, tebegerbiantis klasikinį savaime ir savyje su-si-prantančios prigimties „vertimo” idealą, negalėtų deramai perteikti šio teksto . Logocentriniai terminai paprasčiausiai niekaip neatsižvelgia į pavyzdžius, tokius kaip Platono pharmakon, sutraukančius savo tapatybės logiką ir atveriančius semantinio pakeičiamumo žaismą anapus bet kokios užtikrintos sąvokinės pagavos.
Šie vertimo sunkumai tiksliai atsispindi komentuojant turinį. Kai Faidras prašo Sokrato apibrėžti išminties rūšį, kuri yra aukštesnė už bet kokį žinojimą, įgytą iš rašytinių tekstų, Sokratas atsako: „ta, kuri įgyjama besimokant ir yra įrašyta mokinio sieloje” (Diseminacija, p. 148). Čia pastebima, komentuoja Derrida, „kad vadinamasis gyvas diskursas staiga turi būti aprašytas metafora, pasiskolinta iš dalyko, nuo kurio stengiamasi jį atskirti, srities – simuliakro srities” (p. 149). Tai vėlgi ne išskirtinis atvejis, o lemtingai dvilypio diskurso apie raštą pavyzdys, kurį Derrida atskleidžia ne tik Faidre, bet ir daugelyje kitų Vakarų tradicijos tekstų. Esama „gerojo” rašto, įrašyto sieloje – arba (kaip moko Sokratas) filosofavimu pažadinamos gyvos atminties, arba (krikščioniškoje doktrinoje)  dieviškos malonės dėka suteikto išrinktiesiems. Ir esama „blogojo” rašto, kuris – menkavertis įrašas, materiali žymė, kalbėjimo pakaitalas, „mirusi raidė” – visada sudarko ir iškreipia tokią išmintį. Derrida negailestingai reguliariai parodo, kaip šis supriešinimas išsprogdina pats save, nustatydamas „gero”-”blogo” logiką vienam ir tam pačiam terminui (raštui), kurio pirminė (paraidinė) prasmė yra tekstinis įrašas. Kaip tik todėl „gerasis”, sieloje įspaustas įrašas negali būti išvestas (kaip buvo linkstama manyti) iš išvestinio opozicinio termino. „Metaforiškumas yra logikos užteršimas ir užteršimo logika” (p. 149). Ir šis apvertimas [reversal] nutinka ne vien Platonui kaip ypatingo keblumo Faidre rezultatas, o kaskart filosofijai save atribojant nuo apgaulingo rašto žavesio.
Derrida čia pasiūlo žaismingą palyginimą su vadinamąja „puodo logika”, kurią Freudas taikė savo darbuose apie sapnus, juokus ir jų ryšį su pasąmone. Norėdamas apsiginti arba pateisinti kai kuriuos savo veiksmus, subjektas pateikia ištisą grandinę niekaip tarpusavyje nesusijusių ir vienas kitam prieštaraujančių tvirtinimų: 1) aš nesiskolinau tavo puodo; 2) jis buvo visiškai naujas, kai aš tau jį grąžinau; 3) puodo dugnas buvo skylėtas dar iki tol, kai aš jį pasiskolinau iš tavęs. Panašų judesį Derrida pastebi ir logocentrizme: 1) raštas yra „griežtai išorinis ir vidinis” gyvo kalbėjimo atžvilgiu, kurio kaip tik todėl niekaip negali išgąsdinti; 2) raštas ne juokais gali būti žalingas, nes „užmigdo” kalbą ir protą, „užkrečia” pačią gyvybę; 3) ”jei raštu ir naudojamasi, tai ne dėl jo savaiminio vertingumo, bet dėl gyvosios atminties ribotumo, kuri jau yra skylėta iki tol, kol raštas palieka joje savo pėdsakus” (p. 111). Ši „puodo logika” yra įnagis, kuriuo Faidras atkakliai kelia rašto klausimą ir kartu taip pat atkakliai išsisuka, nuslopina ir užgniaužia tolesnes jo implikacijas. Ten, kur tam tikra privilegijuota idėja pradeda dominuoti kito, nuvertinto ir „papildančio” termino sąskaita, tokio dominavimo pasekmės įtakoja kiekvieną svarbesnę teksto temą. Kaip tik čia, kur primygtinai teigiamas kalbėjimas kaip išmintingo ir atsakingo žmogaus elgesio modelis, glaudžiai susiliečia politika ir etika. Neatsitiktinai Derrida lygina „rašto teismą” Faidre su „demokratijos teismo” idėja, permainingu intensyvumu persekiojančią Platoną per visą Valstybę. Geras pilietis (kaip ir geras sūnus) turi pasiekti brandą lavindamas protą, kuris savo ruožtu išmoko įsisąmoninti – savo paties labui – tėviškos išminties ir įstatymo logą. Netikslu būtų sakyti, kad šis įstatymas yra išimtinai tėvų, karalių ir filosofų-valdovų, pavydžiai saugančių jį nuo savo sūnų, pavaldinių ir uolių mokinių, nuosavybė. Veikiau tai kapitalas, kurio akcijas pasidalija teisėtos šeimos ar racionalių miestiečių bendruomenės nariai, ir kuris dėl šio pasidalijimo niekada negali tapti save pačią įteisinančia galia.
Būtent sau ir savyje esančio kalbėjimo etika lemia Platono idealios valstybės struktūrą. Tokia sistema visada numato galutinę nuorodą į autoritetą, esantį anapus ir virš specifinių amžiaus, socialinių sluoksnių ar politinių interesų. Šiuos skirtumus gali sugerti – kaip ir rašto pavyzdžiu – logas, visada jau iš anksto įsteigtas kaip sau ir savyje esanti tiesa. Rašto iššūkis, mestas šiai tiesai ir neigiantis tėvišką balso teisę, būtų palaikytas sūnaus netikėlio arba našlaičio be jokių natūralių paveldėjimo teisių poelgiu. Tėvų perduodamas autoritetas savo sūnums – pilnateisiams sūnums – užtikrina tradicijos tęstinumą ir tinkamai naudojamos galios šeimoje ir valstybėje išlaikymą. „Logos yra sūnus, kurio pati esatis neišsilaikytų be nuolatinės jo tėvo globos. Jo tėvo, kuris atsako. Kuris kalba už jį ir atsako už jį.” (Diseminacija, p. 77). Tokia savitąsos logika vienodai gerai garantuoja tiesą ir socialinį stabilumą. Ją reprezentuoja Sokrato ir gerojo karaliaus Tamuzo, pakankamai išmintingų ir atsisakiusių siūlytos rašto dovanos, kurios žalingas pasekmes jiedu taip įžvalgiai numatė, balsai. Bet kas gi iš tiesų yra rašto nuodas šio teisėto giminystės ryšio atžvilgiu? Jo statusas, rašo Derrida, yra „našlaičio”, kurio „gerovės negali garantuoti jokia [tėviška] globa ar pagalba, statusas”. Niekas daugiau, tik ženklas – graphein [užrašytas pėdsakas], „kuris pačiu užrašymo akimirksniu tampa niekieno sūnumi, vargiai belaikomas sūnumi apskritai, be savo kilmės atminties moraline ir teisine prasme” (p. 77). Tik išsižadėjęs visų savarankiškumo pretenzijų, pripažinęs logo autoritetą, taigi nebebūdamas pavojingas įtvirtintam diskursui, raštas galėtų išvengti savo beviltiškos padėties.
Iš esmės ta pati išstūmimo logika padeda apibrėžti graikų bendruomeninio gyvenimo įstatymus ir ribas. Platono Valstybėje vaizduojamo idealaus polio piliečiai (laisvieji vyrai) prisiima visišką aktyvaus dalyvavimo politikoje atsakomybę. Tačiau būtina išankstinė šio vaidmens prisiėmimo sąlyga yra vėlgi ne tik pilietinis paklusnumas įstatymams, bet sąmoningas ir savanoriškas jų prisiėmimas, vidinės inteligencijos kaip pagrindo racionaliam elgesiui [self-acting rational itelligence] atrastis. Kaip tik todėl bendruomenės apibrėžtis, apimanti esančius viduje, neapsieina be griežtų draudimų, išstumiančių svetimšalius, nusikaltėlius ir nekompetentingus narius. Pastarieji – išorės ir vidiniai emigrantai – taip pat turėjo tam tikrą savo vaidmenį: (remiantis Sir James Frazer, kurį cituoja Derrida) atrodo, jog atėniečiai „visuomenės sąskaita” išlaikydavo tam tikrą skaičių „degradavusių ir niekam netinkamų būtybių”, kurios bauginančių katastrofų metu tapdavo atpirkimo ožiais arba šventų apeigų aukomis. Čia ir vėl veikia keista logika, įsteigta pagal tą patį prasmės apvertimo arba sukeitimo šabloną, lydintį žodį pharmakon visada kartu su rašto tema Platono dialoge. „Miesto kūnas proper tokiu būdu atstato savo vienybę, apsitveria vidine saugumo siena, agoroje susigrąžina žodį, sugrąžinantį jį pačiam sau, prievarta išstumdamas iš savo teritorijos išorinės grėsmės ar agresijos ženklus” (p. 133). Tačiau atpirkimo ožys yra paruoštas taip pat ir šiapus sienų – „atrinktas”, „maitintas”, „laikytas” etc. pačiame viduje, širdyje – kaip ypatinga, papildoma apsaugos nuo „išorės” pavojų priemonė. Kaip ir logas, suprastas kaip grynas sau ir savyje esantis kalbėjimas, polis, atrodo, negali išlaikyti savo tapatybės be tam tikrų svetimkūnių, „nuvertintų”, „netikusių” priemaišų. Ir taip pat kaip rašto metafora įsiveržia ir pažeidžia logocentrinio mąstymo diskursą, atpirkimo ožiai neišvengiamai tampa „kitais”, kurių sąskaita graikų miestas-valstybė apibrėžia savo galią ir santvarką.
Taigi ne atsitiktinai, teigia Derrida, yra graikiškas žodis, apimantis visą prasmių, susietų su atpirkimo ožio figūra, lauką ir neatsitiktinai rašto pharmakon turi leksinį panašumą bei ryšį su pastaruoju. Iš tiesų abu žodžiai skiriasi viena raide, o tai rodo ne tik tai, kad jie susieti etimologiškai, bet ir tai, jog kažkur Platono teksto struktūrinių opozicijų žaisme jų reikšmės tam tikru dėsningumu apsikeičia semantiniais požymiais. Tas graikiškas žodis yra pharmakos, kuriam ekspertai nustato įvairialypes reikšmes: „burtininkas”, „žynys”, „nuodytojas” ir „paaukotasis miesto nuodėmėms išpirkti” (p. 123n). Tas pats žodynas, kuriuo remiasi Derrida, pateikia tokias pharmakon reikšmes: „apžavai, eliksyras, narkotikas, vaistas, nuodas”. Atrodo, Derrida turi svarų filologinį argumentą teigti, jog raštas yra tam tikra prasme lyg atpirkimo ožys, neišvengiamas blogis, kurį visuomenė toleruoja, vildamasi tokiu būdu užkirsti kelią didesnėms bėdoms. Abu žodžiai priklauso tai pačiai paradoksaliai sistemai, kuri vienam ir tam pačiam terminui gali įskiepyti  tokias priešingas reikšmes, kad prasmė bet kokiame kontekste tampa neįspėjama. Tačiau Derrida interpretacija pasižymi dar viena ypatybe, kuri – vertinant pagal norminius teksto komentavimo standartus – gali netikėtai atsigręžti prieš jį patį. Žodis „pharmakos” visame Platono dialoge faktiškai nepasirodo nė karto. Kitaip sakant, jo nesti kaip leksinio vieneto, nors jo poveikis gali būti atsekamas (kaip argumentuotų Derrida) sukeitimo ar „papildymo” logikoje, nuolat valdančioje tekstą. Pharmakon atveju, turime reikalą su žodžiu, kuris „visa savo paslėptimi ir visu tuo, ko Platonas galėjo nepastebėti, yra tai, kas vis dėlto pasirodo, kas esti tekste” (Diseminacija, p. 129). Taigi čia interpretacija vis dėlto lieka leksinio akivaizdumo lauke, kad ir kaip nutolusios nuo pradžios ir toli siekiančios būtų studijos išvados. Tačiau prielaidų apie pharmakos – atrodytų, nesantį terminą – neįmanoma paremti net tuo, jog jis „yra puslapyje”. Kaip tik čia, argumentuoja Derrida, turime dar kartą atidėti struktūrines opozicijas (vidus/išorė, esantis/nesantis), kurias paprastai naudojame apibrėždami procedūras, leistinas teksto komentarui. Pagaliau, žodis „pharmakos” akivaizdžiai esti graikų kalbos leksiniuose ištekliuose ir, atrodo, pakankamai gyvai funkcionavo graikų mąstyme bei kultūroje. Ar galima remtis jo nesatimi tekste, jei viskas rodo į pharmakos kaip to teksto esmingiausios ir painiausios logikos raktą?
Derrida atsakymas į šį klausimą gerokai pastūmės mus link supratimo apie tai, kas yra dekonstrukcinio sumanymo ašis. Viskas remiasi intertekstualumo samprata, kuri visiškai nereiškia begalinio teksto „žaismo” – atsisveikinimo su griežtomis skaitymo normomis –  kaip jį dažnai aiškina literatūros kritikai. Derrida stengiasi parodyti ne mažiau griežtą sukeitimo ar papildymo logiką, kuri sieja šias „farmacines” metaforas į grandinę, nusitęsiančią gerokai už vieno teksto ar raštų korpuso ribų. Tai reiškia suprasti tekstą ne taip, kad jis „teka į visas puses, kol pagaliau paskęsta ir susilieja su nediferencijuota savo terpės visuma” (p. 130). Tokia studija pralaužia saugiai įtvirtintas mokyklines kritinio metodo nuostatas. Pavyzdžiu gali būti iššūkis formalistiniam reikalavimui – Amerikos Naujosios kritikos iškeltam į principo rangą – jog eilėraštis turi būti suprantamas kaip „žodinė ikona”, savyje uždara retorinių implikacijų struktūra, bet kokią sąsają su „išoriniais” šaltiniais ar kontekstais nelaikanti tinkamu skaitymu . Be abejonės, tai, kad amerikiečių kritikai pripažino dekonstrukciją vien kaip neribotą teksto žaismą, reiškia tam tikrą reakciją į šią griežtai atmetančią uždarumą nuostatą. Tačiau tai jokiu būdu nėra tas kelias, kuriuo savo studijoje apie Faidrą žengia Derrida, studijoje, kuri naudodamasi disciplinuotu filologiniu argumentavimu siekia kur kas daugiau.
Aišku, jis pabrėžtinai atmeta prielaidą, kad „esama griežtai apibrėžto, turinčio savo užbaigtą vidų ir išorę, savyje uždaro Platono teksto” (p. 130). Ir aišku, kad šios ribos negali būti paprasčiausiai nustumtos ir išplėstos, norint apimti visų Platono raštų žodyno visumą, visus viena ar kita proga jo vartotus žodžius. Tačiau faktas, kad kai kurie nesantys terminai vis dėlto esti – įrašyti skirtinga, bet tokia pat būtina „papildymo” tvarka,– reikalauja dėmesio anapus leksinės sistemos esantiems įvairiems sub-vienetams (fonemoms, minimaliems skiriamiesiems reikšmės komponentams), dalyvaujantiems sukeitimo grandinėje. Kaip tik tada galime pastebėti, jog tai, „ką vadiname žodžiu”, toli gražu nenustato prasmės priskyrimo ribų. Tokio termino kaip pharmakos sandai gali veikti, taip sakant, per atstumą, kurdami visokiausius sąryšius ir sąsajas, neišvengiamai vedančius „už” teksto. „Šios įtakingos galios atžvilgiu, santykinio verbalinio vieneto – žodžio – vadinamoji „esatis”, nors ir nelaikytina nereikšmingu atsitiktinumu, nevertu jokio dėmesio, vis dėlto nėra galutinis visa ko kriterijus, tinkamumo matas [utmost pertinence]” (p. 130). Nemažiau svarbu suprasti, jog ši semantinių teksto ribų pralauža negalėtų vykti savivališkos interpretacijos, ignoruojančios disciplinuoto skaitymo reikalavimus, stiliumi. Pats Derrida skelbiasi besidomįs „ne tiek tam tikrų ribų laužymu”, kiek „teisėtumo nustatyti tas ribas iš anksto” kvestionavimu (p. 130). Tai reiškia atmesti supaprastintą „tekančio” intertekstualumo versiją, pradėti kiekvienos išankstinės skirties užbraukimu, minėtų de jure apribojimų, nepasiekiamų jokiai rimtai kritikai, kvestionavimu. Kaip tik dėl dėmesio vidinei Platono teksto logikai – ar bent jau loginių anomalijų „logikai” – dekonstrukcijai gali kilti poreikis atidėti galingus normatyvinius rėmus. Tik tada paaiškėja, kad pharmakos, nors ir nepasirodantis „puslapio esatyje”, išties sutelkia stipriausią prasminę įtampą. „Veikiau, pasirūpinę griežtomis ir suprantamomis formuluotėmis, turėtume pasistengti išpainioti paslėptas traukas, siejančias esančius ir nesančius žodžius Platono tekste” (p. 130).
Mano pasiūlytas santykinai detalus Derrida studijos apie Faidrą aptarimas galėtų padėti sugriebti tai, kas atsiduria pačiame smaigalyje, kai į dekonstrukcijos procesą įtraukiami kanoniniai tekstai. Jis visai galėtų atrodyti – bent jau iš pirmo žvilgsnio – priklausantis komentarams, siūlantiems vienintelę interpretaciją darbo, kviečiančio begaliniams ir pakartotiniams teksto skaitymams pačiais alternatyviausiais požiūriais. Iš tiesų rusena nuojauta, jog Faidras, kaip ir daugelis kitų Derrida pasirenkamų tekstų, idealiai tinka jo tikslams, tiesiog akivaizdžiai remdamiesi lemtingomis antinomijomis (kalbėjimas/raštas, esatis/nesatis etc.), kurios po to gali būti rekonstruotos ir pateiktos kaip apibūdinančios „logocentrinį” diskursą apskritai. Kitaip sakant, šie dalykai Platono dialoge yra raiškiai tematizuoti, jie esti pačiame diskusijos centre ir kaip tik todėl dar labiau viliojantys. Tačiau Derrida, be abejo, siekia daugiau: tokio teksto kaip Faidras viduje veikiančios jėgos, atsekamos šiurpioje figūrų sukeitimo logikoje – tai jėgos, glūdinčios kiekviename bet kurios kalbos, pažymėtos ta pačia visa apimančia „esaties metafizika”, tekste. Šiuo atveju, „teminis” Derrida studijos apie Platoną komentaras užtikrintu, tipišku ir tiksliai numatomu stiliumi praleistų kaip tik pagrindinį dalyką. Jis sutapatintų dekonstrukciją su įprastomis nuostatomis apie kalbą, tiesą ir nuorodą. Dabar galime pereiti prie „Dvigubo susitikimo” –  esė apie Platoną ir Mallarmé, taip pat įeinantį į  Diseminaciją – kuriame Derrida imasi tam tikros strategijos, norėdamas apsidrausti nuo panašių (iškreipiančių) interpretacijų.