Ketvirtas skyrius

Aforizmai ir intermedijos

63

Tikras mokytojas vien dėl savo mokinių rimtai traktuoja visus daiktus – net ir patį save.

64

Pažinimas dėl pažinimo“ – tai paskutinės pinklės, kurias spendžia moralė, – per jas gali ir visiškai joje susipainioti.

65

Pažinimas nebūtų toks patrauklus, jeigu jo siekiant netektų patirti daug gėdos.

65a

Negarbingiausiai žmogus elgiasi su savo Dievu: jis negali padaryti nuodėmės!

66

Galbūt polinkyje leisti kitiems save žeminti, apvogti, apgaudinėti ir išnaudoti – reiškiasi Dievo tarp žmonių drovumas.

67

Meilė vienam yra barbariškumas, nes nukenčia kiti. Taip pat ir meilė Dievui.

68

„Aš tai padariau“, – sako mano atmintis. ,,Aš negalėjau to padaryti“, – sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.

69

Blogai stebime gyvenimą, jei nematome rankos, kuri užmuša gailėdama.

70

Jei turi charakterį, tai turėsi ir tipišką išgyvenimą, kuris vis kartosis.

71

Išminčius – kaip astronomas. – Kol suvoki žvaigždes kaip kažką „virš savęs“, tu dar nežvelgi pažįstančiojo žvilgsniu.

72

Ne aukštesniųjų potyrių stiprumas, o jų trukmė sukuria aukštesnįjį žmogų.

73

Pasiekęs savo idealą, kartu jį ir pranoksti.

73a

Kai kurie povai slepia savo uodegą – ir vadina tai išdidumu.

74

Genialų žmogų sunku pakęsti, jei jis neturi dar bent dviejų savybių: dėkingumo ir taurumo.

75

Žmogaus kilmingumo laipsnis ir pobūdis pasiekia aukščiausias jo dvasios viršūnes.

76

Karingas žmogus taikos metu puola pats save.

77

Savo principais mes siekiame arba kovoti su savo įpročiais, arba juos pateisinti, arba garbinti, arba smerkti, arba slėpti, – gali būti, kad du vienodų principų žmonės siekia visiškai skirtingų dalykų.

78

Kas save niekina, tas vis tiek gerbia save kaip niekintoją.

79

Siela, suvokianti, jog yra mylima, bet pati nemylinti, atskleidžia savo nuosėdas: tai, kas joje žemiausia, iškyla į paviršių.

80

Išaiškėjęs dalykas nustoja mus dominti. – Ką turėjo galvoje tas dievas, kuris patarė: „Pažink save!“ Gal – „nustok domėtis savimi! Tapk objektyvus!“ – O Sokratas? – O „mokslo žmogus“? –

81

Klaiku mirti jūroje iš troškulio. Ar tik nenorite taip persūdyti savo tiesą, kad ji niekada negalėtų numalšinti troškulio?

82

„Užjausti visus“ – būtų kietaširdiškumas ir tironija tavo atžvilgiu, mano pone kaimyne! –

83

Instinktas. – Kai liepsnoja namas, užmirštami netgi pietūs. – Taip, bet vėliau jie suvalgomi čia pat, gaisravietėje.

84

Moteris išmoksta neapkęsti tiek, kiek ji praranda mokėjimą žavėti.

85

Tie patys vyro ir moters afektai skiriasi savo tempu: todėl vyras ir moteris nuolat neteisingai supranta vienas kitą.

86

Moterų asmeninės tuštybės gelmėse slypi dar ir beasmenė panieka – panieka „moteriai“.

87

Suvaržyta širdis, laisvas protas.– Tvirtai supančiojus ir įkalinus širdį, daug laisvės galima duoti protui, – tai aš jau kartą sakiau. Bet manimi niekas netiki, jei jau anksčiau to nežinojo...

88

Kai labai protingi žmonės sutrinka, jais pradedama nepasitikėti.

89

Baisūs išgyvenimai leidžia atspėti, ar tas, kas juos patyrė, pats nėra baisus.

90

Prislėgtiems, niūriems žmonėms palengvėja kaip tik nuo to, kas slegia kitus, – nuo neapykantos ir meilės, – ir kuriam laikui jie iškyla į savo paviršių.

91

Toks šaltas, toks ledinis, kad nuo jo svyla pirštai! Prisilietusi prie jo, suvirpa kiekviena ranka. Ir kaip tik todėl kai kurie laiko jį alsuojančiu karščiu.

92

Kam neteko dėl savo gero vardo bent kartą paaukoti save? –

93

Familiarume nėra jokios neapykantos žmonėms, bet užtat kiek daug paniekos jiems.

94

Vyro branda: atgauti rimtį, turėtą vaikystėje, žaidžiant.

95

Gėdytis savo amoralumo: tai pakopa laiptų, kurių viršuje gėdijamasi ir savo moralumo.

96

Su gyvenimu reikia skirtis taip, kaip Odisėjas skyrėsi su Nausikaja – veikiau laimindamas negu mylėdamas.

97

Kaip? Didis žmogus? Aš vis dar matau tik savo idealo aktorių.

98

Jei dresiruosime savo sąžinę, tai ir kąsdama ji mus bučiuos.

99

Nusivylęs sako: „Aš klausiausi aido ir girdėjau tik pagyras.“ –

100

Mes vaizduojamės, kad kiti yra patiklesni už mus: taip pailsime nuo savo artimųjų. Šiandien pažįstantysis lengvai galėtų panorėti jaustis Dievu, pavirtusiu į gyvulį.

102

Atskleista abipusė meilė, tiesą sakant, turėtų išblaivinti mylintį jo mylimos būtybės atžvilgiu. ,,Kaip? ji tokia kukli, kad myli net tave? Arba tokia kvaila? Ar – ar – “

103

Laimės pavojus. – „Dabar viskas man gerai, nuo šiol man mielas bet koks likimas – kas trokšta būti mano likimu?“

104

Ne žmoniškumas, o artimo meilės bejėgiškumas trukdo šių laikų krikščionims mus – sudeginti.

105

Laisvaminčiui, ,,pažinimo šventuoliui“ – pia fraus dar labiau atgrasi (atgrasi jo „šventuoliškumui“) negu impia fraus . Iš čia – didelis Bažnyčios nesupratimas, būdingas „laisvaminčių“ tipui, – kaip jo nelaisvė.

106

Muzikos veikiamos aistros mėgaujasi savimi.

107

Kartą priimtas sprendimas užsikimšti ausis, kad negirdėtum net geriausių kontrargumentų, – stipraus charakterio požymis. Taigi – atsitiktinė kvailumo valia.

108

Nėra jokių moralinių fenomenų, yra tik fenomenų moralinis aiškinimas...

109

Nusikaltėlis dažnai nevertas savo veikos: jis ją menkina ir šmeižia.

110

Nusikaltėlio advokatai retai būna menininkais, sugebančiais panaudoti visą veikos siaubą kaltinamojo labui.

111

Mūsų tuštybę sunkiausia pažeisti kaip tik tada, kai užgautas mūsų išdidumas.

112

Kas jaučiasi sutvertas stebėti, o ne tikėti, tam visi tikintys atrodo pernelyg triukšmingi ir įkyrūs – jis nuo jų ginasi.

113

„Nori palenkti jį į savo pusę? Tai vaizduok prieš jį sutrikusį –“

114

Didžiuliai lūkesčiai, susiję su lytine meile, ir tų lūkesčių gėdijimasis iš anksto gadina moterims visas perspektyvas.

115

Ten, kur meilė arba neapykanta nevaidina jokio vaidmens, moteris vaidina vidutiniškai.

116

Didžiosios mūsų gyvenimo epochos prasideda tada, kai mes ryžtamės mūsų blogį pavadinti geriausiu mūsų bruožu.

117

Valia įveikti afektą galiausiai tėra kito ar daugelio kitų afektų valia.

118

Egzistuoja susižavėjimo nekaltybė: ją turi tas, kam dar nešovė į galvą mintis, kad galbūt ir juo kada nors kas nors žavėsis.

119

Pasibjaurėjimas purvu gali būti toks didelis, kad trukdys mums nusivalyti – “pasiteisinti“.

120

Juslumas dažnai per daug skubina meilės augimą – jos šaknys lieka silpnos ir jas lengva išrauti.

121

Subtilus tai dalykas, kad Dievas, norėdamas tapti rašytoju, išmoko graikiškai – ir kad neišmoko geriau.

122

Džiaugtis dėl to, kad tave giria, kai kam tėra širdies mandagumas – visiška priešybė proto tuštybei.

123

Ir konkubinatas demoralizuotas – jį demoralizavo santuokinis gyvenimas.

124

Kai kas ir ant laužo džiūgauja, triumfuoja ne todėl, kad įveikė skausmą, o todėl, kad nejaučia jo ten, kur tikėjosi. Alegorija.

125

Jeigu mums tenka pakeisti nuomonę apie kokį nors žmogų, tai be gailesčio suverčiame jam visus nemalonumus, kuriuos dėl to patyrėme.

126

Tauta yra aplinkinis gamtos kelias, kuriuo siekiama ateiti prie šešių septynių didžių vyrų. – Taip, ir po to apeiti juos.

127

Mokslas pažeidžia visų tikrų moterų gėdos jausmą. Jos jaučiasi, tarsi tuo būtų norima pažvelgti joms po oda, – dar blogiau! po rūbais ir papuošalais.

128

Kuo abstraktesnė tiesa, kurios nori mokyti, tuo labiau turi suvilioti ja ir jausmus.

129

Velnias mato Dievą plačiausioje perspektyvoje, todėl ir laikosi atokiausiai nuo jo – būtent velnias, seniausias pažinimo draugas.

130

Kas yra žmogus, pradeda aiškėti, kai jį apleidžia talentas, – kai jis nustoja rodyti, ką gali. Talentas – irgi apdaras, apdaras – tai ir slėptuvė.

131

Abi lytys klysta viena kitos atžvilgiu – todėl jos gerbia ir myli iš esmės tik pačios save (arba, švelniau tariant, savo idealą). Antai vyras nori iš moters taikingumo, bet būtent moteris savo prigimtimi yra netaikinga, panašiai kaip katė, nors ir kaip puikiai ji būtų išmokusi atrodyti taikinga.

132

Dažniausiai žmonės baudžiami už savo dorybes.

133

Kas nežino, kaip rasti kelią į savo idealą, tas gyvena lengvabūdiškiau ir begėdiškiau negu žmogus, neturintis idealo.

134

Tik iš pojūčių kyla visas įtikimumas, visa sąžinės ramybė, visas tiesos akivaizdumas.

135

Fariziejiškumas nėra gero žmogaus išsigimimas: nemažas jo kiekis būtinas žmogaus gerovei.

136

Vienas ieško pribuvėjos savo mintims, kitas – žmogaus, kuriam galėtų padėti: taip prasideda geras pokalbis.

137

Bendraujant su mokslininkais ir menininkais, lengva apsigauti: puikus mokslininkas neretai yra vidutinybė, o vidutinis menininkas gan dažnai – puikus žmogus.

138

Ir budėdami mes elgiamės kaip sapnuodami: iš pradžių prasimanome žmogų, su kuriuo bendraujame,– ir tuoj apie tai pamirštame.

139

Keršydama ir mylėdama moteris esti barbariškesnė už vyrą.

140

Patarimas mįslės pavidalu. – “Jei saitai netrūksta, ar dantų tau trūksta?“

141

Pilvas – štai priežastis, dėl kurios žmogus taip lengvai nelaiko savęs Dievu.

142

Droviausi žodžiai, kuriuos teko girdėti: „Dans le véritable amour c‘est l‘?me, qui enveloppe le corps.“

143

Mūsų puikybė norėtų, kad tai, ką darome geriausiai, būtų laikoma mums sunkiausia. Kai kurių moralės atmainų genezės klausimu.

144

Jei moteris turi polinkį į mokslą, tai paprastai yra sutrikusi jos lytinė sistema. Jau nevaisingumas lemia tam tikrą skonio vyriškumą; vyras, jums leidus, yra „nevaisingas gyvulys“.

145

Palyginę vyrą ir moterį apskritai, galime pasakyti: moteris nesugebėtų taip genialiai puoštis, jei neturėtų antrojo vaidmens instinkto.

146

Kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kad pats ne taptų siaubūnu. Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žvelgia į tave.

147

Iš senų florentietiškų novelių, be to, – iš gyvenimo: buona femmina e mala femmina vuol bastone. Sacchetti Nov. 86.

148

Suvilioti artimą gerai nuomonei apie save ir po to visa širdimi patikėti ta artimo nuomone – kas gali prilygti moteriai šiame mene? –

149

Tai, ką epocha laiko blogiu, paprastai yra nesavalaikis atgarsis to, kas kadaise buvo laikoma gėriu, – senesnio idealo atavizmas.

150

Apsukui herojų viskas tampa tragedija, apsukui pusdievį – satyra; o apsukui Dievą – na? galbūt „pasauliu“? –

151

Turėti talentą nepakanka: reikia dar turėti ir jūsų leidimą, – ar ne, mano draugai?

152

„Kur pažinimo medis, ten visada rojus“: taip skelbia seniausios ir jauniausios gyvatės.

153

Visa, kas daroma iš meilės, visada vyksta anapus gėrio ir blogio.

154

Priekaištas, išsišokimas, žaismingas nepasitikėjimas, ironija – tai sveikatos požymiai: visa, kas besąlygiška, yra patologija.

155

Tragizmo suvokimas silpnėja ir stiprėja kartu su jausmais.

156

Individų beprotybė – retenybė, bet grupių, partijų, tautų, laikų beprotybė – taisyklė.

157

Mintis apie savižudybę – didelė paguoda: su ja sėkmingai išgyvenama ne viena niūri naktis.

158

Mūsų stipriausiam potraukiui, mūsų tironui, paklūsta ne tik mūsų protas, bet ir mūsų sąžinė.

159

Už gerą ir blogą reikia atsimokėti, bet kodėl būtent tam, kas mums padarė gera ar bloga?

160

Mes atšąlame tam, ką pažinome, kai pasidalijame tuo su kitais.

161

Poetai begėdiškai elgiasi su savo išgyvenimais – jie juos išnaudoja.

162

„Mūsų artimas – tai ne mūsų kaimynas, o jo kaimynas“, – taip mano kiekviena tauta.

163

Meilė išryškina kilniąsias ir slaptąsias mylinčiojo savybes, – tai, kas jame reta ar išskirtina, todėl ji lengvai klaidina, kai norima išsiaiškinti, kas jame yra taisyklė.

164

Jėzus pasakė žydams: „Įstatymas buvo vergams, – o jūs mylėkite Dievą, kaip myliu jį aš, jo sūnus. Kas mums, Dievo sūnums, moralė!“ –

165

Kiekvienai partijai. – Piemeniui visada reikalingas avinas vedlys, – priešingu atveju jam pačiam kartais gali tekti tapti avinu.

166

Žmonės lengvai meluoja lūpomis, bet jų grimasa išduoda tiesą.

167

Rūstiems žmonėms švelnumas yra kažkas gėdinga – ir kažkas brangu.

168

Krikščionybė davė Erotui išgerti nuodų – tiesa, jis nuo jų nemirė, bet išsigimė į nedorybę.

169

Daug apie save kalbėti – tai vienas iš galimų būdų pasislėpti.

170

Gyrimas įkyresnis negu peikimas.

171

Pažinimo žmogaus užuojauta kelia beveik tokį patį juoką kaip švelnios kiklopų rankos.

172

Iš artimo meilės kartais apkabini pirmą sutiktąjį (juk negali apkabinti visų), bet kaip tik to ir nereikia atskleisti pirmam sutiktajam...

173

Žmogui nejaučiame neapykantos tol, kol jį menkai vertiname; neapkęsti pradedame tada, kai laikome jį lygiu ar aukštesniu už save.

174

Ir jūs, utilitaristai, mėgstate viską utile tik kaip savo polinkių vežimą, ir jums iš tikrųjų yra nepakenčiamas jo ratų bildesys?

175

Galų gale mes mylime savo geismą, o ne jo objektą.

176

Kitų tuštybė mums yra atgrasi tik tada, kai ji kertasi su mūsų tuštybe.

177

Turbūt dar niekas nebuvo pakankamai teisingas, kalbėdamas apie tai, kas yra teisingumas.

178

Mes netikime protingų žmonių kvailystėmis – koks žmogaus teisių pažeidimas!

179

Mūsų poelgių padariniai griebia mus už plaukų visiškai neatsižvelgdami į tai, kad mes per tą laiką „pasitaisėme“.

180

Pasitaiko nekaltas melas – tikrojo tikėjimo kokiu nors dalyku požymis.

181

Nežmoniška laiminti ten, kur kažkas keikiamas.

182

Viršesnio žmogaus familiarumas erzina, nes negali atsilyginti tuo pačiu.

183

Mane sukrėtė ne tai, kad tu mane apmelavai, o tai, kad aš tavimi daugiau netikiu.

184

Gėrio siautėjimas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip blogis.

185

„Jis man nepatinka.“ – “Kodėl?“ – „Aš iki jo nepriaugau.“ – Ar bent vienas žmogus kada nors taip atsakė?