Trečias skyrius

Religingumas

45

Žmogaus siela ir jos ribos, iki šiol pasiekta žmogaus vidinės patirties apimtis, tos patirties aukštumos, gilumos ir tolumos, visa ligšiolinė sielos istorija ir jos dar neišnaudotos galimybės, – tai puikiausi medžioklės plotai apsigimusiam psichologui ir ,,didžiosios medžioklės“ mėgėjui. Bet kaip dažnai apimtas nevilties jis turi tarti: „Vienas pats! Ak, tik vienas pats! O čia didžiulė giria ir tyrai!“ Todėl norėtų turėti jis keletą šimtų varovų ir rują gerai apmokytų skalikų, kuriuos galėtų nuvyti į žmogaus sielos istorijos sritį, kad ten susektų ir pakeltų jo žvėrį. Veltui: jis nuolat su kartėliu įsitikina, kaip sunku rasti skalikų ir varovų visiems tiems dalykams, kurie žadina jo smalsumą. Pasiųsti apmokytus pagalbininkus į naujus ir pavojingus medžioklės plotus, kur reikia narsos, guvumo ir apsukrumo, kliudo tai, kad jie nenaudingi kaip tik ten, kur prasideda „didžioji medžioklė“ ir didieji pavojai: būtent ten jie praranda savo gerą uoslę ir regėjimą. Pavyzdžiui, kad įspėtum ir išaiškintum, kaip iki šiol homines religiosi sieloje plėtojosi žinojimo ir sąžinės problema, reikia pačiam būti tokiam giliam, tokiam sužeistam, tokiam siaubingam, kokia buvo Pascalio intelektualinė sąžinė; be to, reikia dar to nusidriekusio dangaus, aiškaus, pikto dvasingumo, kuris iš aukštumų leistų įžvelgti, sutvarkyti, įsprausti į formules tą pavojingą ir skausmingą išgyvenimų spiečių. Bet kas galėtų padaryti man šią paslaugą! Ir kas turėtų laiko laukti tokių tarnų! – akivaizdu, kad jie gimsta pernelyg retai, visais laikais jie tokia retenybė! Galų gale, norint ką nors žinoti, reikia viską padaryti pačiam, tai reiškia – padaryti daug! Bet ką daryti, jei toks malonumas man yra mieliausia iš ydų, – atsiprašau! norėjau pasakyti: tiesos meilė atlyginama ne tik danguje, bet jau ir žemėje. –

46

Tikėjimas, kokio siekė (ir neretai pasiekdavo) ankstyvoji krikščionybė skeptiškame ir pietietiškai laisvaminčiame pasaulyje, kuriame jau daugelį amžių kovojo filosofinės mokyklos ir kuriame imperium Romanum diegė toleranciją, – šis tikėjimas nėra nuoširdus ir griežtas valdinio tikėjimas savo Dievu ir krikščionybe, būdingas Lutheriui, Cromwelliui ar kokiam nors šiauriečiui, dvasios barbarui; jau veikiau tai Pascalio tikėjimas, siaubingai panašus į lėtą proto savižudybę, – atsparaus, gajaus, kirmėliško proto, kurio vienu smūgiu, vienu kirčiu nenugalabysi. Krikščioniškas tikėjimas nuo pat pradžių yra atsižadėjimas: atsižadėjimas visokios laimės, visokio išdidumo, visokios dvasios savimonės, taip pat ir nusižeminimas, ir pasityčiojimas iš savęs, savęs žalojimas. Žiaurumas ir finikiečių religingumas slypi tame tikėjime, kurio reikalaujama iš paslankios, sudėtingos ir pernelyg jautrios sąžinės; jis remiasi prielaida, kad dvasios nusižeminimas yra neapsakomai skausmingas, kad visa tokios dvasios praeitis ir įpročiai priešinasi tam absurdissimum, kokį pateikia jai „tikėjimas“. Dabartiniai žmonės, apatiški visai tai krikščioniškai nomenklatūrai, jau nesuvokia, koks klaikus yra superliatyvas, slypintis paradoksiškoje senovės žmogui formulėje „Dievas ant kryžiaus“. Niekada ir niekur niekas iki šiol neregėjo tokios apvertimo drąsos, tokio pasibaisėtino, mįslingo ir problemiško dalyko, kaip ši formulė: ji pranašavo visų antikos vertybių perkainojimą. – Tai Rytai, gilūs Rytai, tai Rytų vergas taip keršijo Romai ir jos aristokratiškai ir lengvabūdiškai tolerancijai, romėniškajam tikėjimo „katalikiškumui“ – vergą visada piktino ne jo pono tikėjimas, o laisvė netikėti, tas pusiau stoiškas ir šypsantis nesirūpinimas tikėjimo rimtimi. „Švietimas“ piktina: vergas trokšta tik besąlygiškų dalykų, jis supranta tik tironiją; taip pat ir moralėje jis myli ir neapkenčia be pustonių, iki gelmės, iki skausmo, iki ligos, – jo didžiulis paslėptas kentėjimas sukyla prieš rafinuotą skonį, kuris, regis, neigia kančią. Skeptiškas požiūris į kančią, būdamas iš esmės tik aristokratiškos moralės nuostata, suvaidino ne tokį jau menką vaidmenį paskutiniame dideliame vergų sukilime, kuris prasidėjo kartu su Prancūzijos revoliucija.

47

Ten, kur iki šiol pasaulyje aptinkama religinė neurozė, ji yra susijusi su trim pavojingais dietiškais receptais: vienatve, pasninkavimu ir lytiniu susilaikymu, tačiau neįmanoma tvirtai nuspręsti, kas čia priežastis, kas padarinys ir ar čia apskritai egzistuoja priežastinis ryšys. Pastarąją abejonę lemia ta aplinkybė, kad tiek laukinių, tiek romių tautų religinės neurozės dėsningu simptomu laikytinas staigus ir nežabotas pasileidimas, kuris po to taip pat staigiai virsta atgailos virpuliu ir pasaulio bei valios paneigimu: viena ir kita gal tėra užmaskuota epilepsija? Bet jokiu kitu atveju nereikėtų taip vengti aiškinimo, kaip šiuo: apie jokį kitą Dievą iki šiol neaugo tokia nesąmonių ir prietarų gausybė, joks nežadino tokio didelio žmonių, net filosofų, susidomėjimo, – laikas jau kiek atvėsti ir tapti atsargesniam, o dar geriau – užsimerkti ir nueiti šalin. – Dar ir paskutinės, Schopenhauerio, filosofijos antrajame plane beveik kaip problema pati savaime slypi šis baisus religinės krizės ir atgimimo klausimas. Kaip galima paneigti valią? kaip galimas šventasis? – regis, tai iš tikrųjų buvo tas klausimas, kurį Schopenhaueris kėlė iš pat pradžių ir kuris padarė jį filosofu. Ir grynai schopenhaueriškas padarinys: karščiausias jo šalininkas (berods, paskutinis Vokietijoje) – Richardas Wagneris būtent čia baigė savo gyvenimo darbą ir galiausiai išvedė į sceną siaubingą ir amžiną tipą – Kundry, type vécu , su visais būdingais jo bruožais, o tuo pat metu beveik visų Europos šalių psichiatrai turėjo progą stebėti jį iš arti visur, kur religinė neurozė arba, kaip aš pasakyčiau, ,,religingumas“ – paskutinį kartą pratrūko ir išplito kaip epidemija, kaip „išganymo armija“. – Tačiau paklausus, kuo iš tikrųjų taip traukia šventojo fenomenas visų laikų ir tipų žmones, taip pat filosofus, be jokių abejonių teks atsakyti taip: nuo jo neatsiejama stebuklo regimybė, tiesioginių priešybių, moralės požiūriu priešingų sielos būvių seka; žmonėms atrodė, kad čia galima „užčiuopti“, kaip „blogas žmogus“ akimirksniu tampa šventuoju, geru žmogumi. Ligšiolinė psichologija šioje vietoje patyrė katastrofą: ar neatsitiko tai pirmiausia todėl, kad ji pasidavė moralės malonei, kad ji tikėjo netgi moralinių vertybių priešybe ir tų priešybių ieškodavo, jas įžvelgdavo tekste ir faktinėje dalykų padėtyje? – Kaip? „Stebuklas“ – tik interpretacijos klaida? Filologinis trūkumas? –

48

Atrodo, kad lotyniškoms rasėms katalikybė vidujai yra artimesnė negu mums, šiauriečiams, apskritai visa krikščionybė. Todėl netikėjimas katalikiškuose kraštuose reiškia visai ką kita negu protestantiškuose – tam tikrą pasipriešinimą rasės dvasiai, tuo tarpu mums jis reiškia veikiau grįžimą prie rasės dvasios (arba bedvasiškumo). Be abejo, mes, šiauriečiai, esame kilę iš barbarų rasių, tai liudija ir mūsų religiniai gabumai – jie menki. Tiesa, tai neliečia keltų, kurie todėl ir išpureno geriausią dirvą krikščionybės sėklai šiaurėje pasėti. Prancūzijoje krikščionybės idealas sužydėjo, kiek leido blyški šiaurės saulė. Koks svetimas mūsų skoniui netgi paskutinių prancūzų skeptikų pamaldumas, jei tik jie savo kraujyje turi keltiško kraujo priemaišą! Kokia katalikiška, kokia nevokiška atrodo mums Auguste‘o Comte‘o sociologija su savo romėniška instinktų logika! Koks jėzuitiškas, nepaisant viso savo priešiškumo jėzuitams, tas mielas ir protingas ciceronė iš Port Rojalio, Sainte-Beuve‘as. Ir netgi Ernestas Renanas: kaip nesuprantamai mums, šiauriečiams, skamba Renano žodžiai, – žmogaus, kurio rafinuotai geidulingą ir patogumus mėgstančią sielą išveda iš pusiausvyros nieko nereiškiančios religinės įtampos akimirkos! Pakanka pakartoti paskui jį šiuos gražius žodžius – ir koks pyktis ir išdidumas sukyla kaip atsakas mūsų tikriausiai ne tokioje gražioje ir šiurkštesnėje, būtent vokiškoje, sieloje! –“disons donc hardiment que la religion est un produit de l'homme normal, que l'homme est le plus dans le vrai quand il est le plus religieux et le plus assuré d'une destinée infinie... C'est quand il est bon qu'il veut que la vertu corresponde ? un ordre éternel, c’est quand il contemple les choses d’une mani?re désintéressée qu’il trouve la mort révoltante et absurde. Comment ne pas supposer que c'est dans ces moments-l?, que l'homme voit le mieux?..“ Šie žodžiai tokie svetimi mano ausims ir įpročiams, tokie antipodiški, kad, juos perskaitęs, aš įtūžęs įrašiau šalia: ,,la niaiserie religieuse par excellence!“ – bet galiausiai aš juos net pamėgau, šiuos žodžius, išreiškiančius ant galvos pastatytą tiesą! Taip miela, taip nuostabu turėti savo nuosavus antipodus!

49

Senovės graikų religingumas stebina neaprėpiama dėkingumo pilnatve, kuri iš jo spinduliuoja, – labai kilnus yra žmogus, kuris taip žiūri į gamtą ir gyvenimą! – Vėliau, kai plebsas Graikijoje įgijo persvarą, religijoje taip pat išsikerojo baimė ir taip buvo parengta dirva krikščionybei. –

50

Aistra Dievui: egzistuoja jos prasčiokiškos, atviraširdės ir įkyrios formos, pavyzdžiui, Lutherio, – visas protestantizmas stokoja pietietiškos delicatezza. Egzistuoja orientališka užmarštis, būdinga nepelnytai pasigailėtam arba išaukštintam vergui, pavyzdžiui, Augustinui, kuriam užgauliai stinga gestų ir potraukių kilnumo. Būna moteriškas švelnumas ir geidulingumas, kuris droviai ir nesąmoningai siekia unio mystica et physica , taip kaip Madame de Guyon. Dažnai aistra Dievui pasireiškia gan keistai, kaip užslėpta merginų ir vaikinų lytinė branda, o retsykiais net kaip senmergės isterija ir jos paskutinė ambicija – Bažnyčia jau ne kartą tokiu atveju paskelbdavo moterį šventąja.

51

Galingieji iki šiol pagarbiai lenkdavosi prieš šventąjį, kaip prieš savęs įveikimo mįslę ir tyčinį didžiausią skurdą – kodėl jie lenkėsi? Jie jautė jame – nepaisant menkos ir pasigailėtinos išvaizdos – neįveikiamą jėgą, kuri, sutramdydama juos, siekė išbandyti save, jautė valios stiprybę, kurioje atpažindavo ir gerbdavo savo stiprybę ir viešpatavimo troškimą; garbindami šventąjį, jie garbino kažką savyje. Kartu šventojo vaizdas keldavo jų įtarumą: tokio neregėto atsižadėjimo ir pasipriešinimo prigimčiai siekiama ne veltui, – sakė ir klausė jie patys savęs. Matyt, egzistuoja kažkokia priežastis, kažkoks didelis pavojus, apie kurį asketui turbūt duoda žinią jo slaptieji patarėjai ir lankytojai. Taip pasaulio galingieji pajausdavo naują baimę, suvokdavo naują jėgą, kažkokį nežinomą ir dar neįveiktą priešą – “galios valia“ priversdavo juos pagarbiai stovėti prieš šventąjį. Jie privalėjo paklausti jo – –

52

Žydų ,,Senajame Testamente“, dieviškojo teisingumo knygoje, randame tokio didaus stiliaus žmones, daiktus ir kalbas, kad graikų ir indų raštija prieš juos nublanksta. Su baiminga pagarba stovime prieš milžiniškus reliktus to, kuo kadaise buvo žmogus, ir su liūdesiu galvojame apie senąją Aziją ir jos išsikišusį pusiasalį, Europą, kuri norėtų reikšti ,,žmonijos pažangą“ Azijos atžvilgiu. Žinoma, to, kas tėra silpnas ir romus naminis gyvulys ir turi tik tokio gyvulio poreikius (panašiai kaip mūsų dabartiniai inteligentai kartu su krikščionimis, išpažįstančiais ,,inteligentišką“ krikščionybę), šie griuvėsiai nei nustebins, nei nuliūdins – potraukis ,,Senajam Testamentui“ yra „didumo“ ir „menkumo“ bandymo akmuo, – galbūt todėl, kad „Naujasis Testamentas“, malonės knyga, visada bus artimesnė jo širdžiai (jame yra nemažai autentiško švelnaus ir troškaus vienuolyno broliukų ir menkų sielų tvaiko). Kad „Naujasis Testamentas“, visais atžvilgiais rokoko skonio apraiška, buvo sujungtas su ,,Senuoju Testamentu“ į vieną knygą – Bibliją, „knygą pačią savaime“, – tai turbūt didžiausias akiplėšiškumas ir „dvasios nuodėmė“, slegianti literatūrinės Europos sąžinę.

53

Kam šiandien reikalingas ateizmas? Dievas kaip „Tėvas“ iš esmės yra nuneigtas, taip pat ir „Teisėjas“, „Atlygintojas“. Taip pat ir jo „laisva valia“ – jis negirdi, o jei girdėtų, tai nesugebėtų padėti. Blogiausia, kad jis, atrodo, nesugeba kalbėti aiškiai: ar jis neapsiblausė? – Štai kokios europietiško teizmo nuosmukio priežastys – tai išsiaiškinau dalyvaudamas įvairiuose pokalbiuose, klausdamas ir įsiklausydamas; man atrodo, kad nors religinis instinktas nepaprastai stiprėja, tačiau jis su dideliu nepasitikėjimu atmeta būtent teistinį savo patenkinimo būdą.

54

Ką gi tokiu atveju daro iš esmės visa naujoji filosofija? Nuo Descartes‘o – ir tai veikiau priešinantis jam, o ne sekant jo pavyzdžiu – visi filosofai, dangstydamiesi subjekto ir predikato sąvokų kritika, rengia sąmokslą prieš senąją sielos sąvoką, tai reiškia – sąmokslą prieš fundamentalias krikščioniškojo mokslo prielaidas. Naujoji filosofija, kaip epistemologinis skepticizmas, yra slaptai ar atvirai antikrikščioniška, nors, tiksliau pasakius, jokiu būdu ne antireliginė. Kadaise iš tikrųjų tikėta „siela“ taip, kaip buvo tikima gramatika ir gramatiniu subjektu: buvo sakoma, kad „Aš“ yra sąlyga, „mąstau“ – predikatas, tai, kas sąlygota; mąstymas yra veikla, kuriai reikia mąstyti subjektą kaip priežastį. Dabar nepaprastai atkakliai ir gudriai pradedama bandyti, ar nepavyktų išsipainioti iš šio tinklo – ar kartais nėra priešingai: „mąstau“ yra sąlyga, o „Aš“– sąlygotas dalykas. Vadinasi, „Aš“ tėra sintezė, kurią vykdo pats mąstymas. Kantas iš esmės siekė pademonstruoti, kad, laikantis subjekto pozicijų, subjekto negalima įrodyti, – objekto taip pat: galbūt jam ne visada buvo svetima subjekto, taigi „sielos“, tariamo egzistavimo galimybė – mintis, kuri Vedantos filosofijos pavidalu jau kartą buvo pasirodžiusi ir tapo galinga jėga.

55

Egzistuoja didelės religinio žiaurumo kopėčios su daugeliu laiptelių, bet trys iš jų, matyt, yra svarbiausi. Kadaise savo Dievui buvo aukojami mylimiausi žmonės – čia reikia paminėti pirmagimių aukas visose priešistorinėse religijose, taip pat imperatoriaus Tiberijaus auką Mitros urve Kaprio saloje – siaubingiausią iš visų Romos anachronizmų. Vėliau, moralinėje žmonijos epochoje, savo Dievui buvo aukojami stipriausi instinktai, kokius tik žmogus turėjo, sava „prigimtis“; ši šventiška nuotaika spindi žiauriame asketo, entuziastingo „išsigimėlio“ žvilgsnyje. Galiausiai: kas dar liko aukojimui? Ar nereikėjo pabaigai paaukoti visa, kas guodžia, yra šventa, gydo, visas viltis, visą tikėjimą paslėpta harmonija, būsima laime ir teisingumu? Ar nereikėjo paaukoti patį Dievą ir iš žiaurumo sau garbinti akmenį, kvailybę, sunkulį, likimą, nieką? Už nieką aukoti Dievą – ši paradoksali paskutinio žiaurumo misterija liko išsaugota dabar ateinančiai kartai: mes visi apie ją šį tą žinome. –

56

Kas, kaip aš, apimtas kažkokio mįslingo troškimo ilgai stengėsi nuodugniai išmąstyti pesimizmą ir išlukštenti jį iš pusiau krikščioniško, pusiau vokiško ribotumo ir naivumo kiauto, tokio būdingo jam – ypač pasireiškiančiam Schopenhauerio filosofijos pavidalu – šiame šimtmetyje; kas azijietiška ir viršazijietiška akimi iš tikrųjų pažvelgė į mąstymo, prieštaraujančio pasauliui labiau nei visi kiti galimi mąstymo būdai, vidų ir gelmę – anapus gėrio ir blogio, – ir ne taip kaip Buddha ir Schopenhaueris, apžavėti ir pakerėti moralės, tam tikriausiai netgi prieš jo valią atsivėrė akys ir jis išvydo priešingą idealą: idealą išdidžiausio, gyvybingiausio ir pasaulį labiausiai mylinčio žmogaus, kuris su tuo, kas buvo ir yra, ne tik susitaikė ir išmoko tai pakęsti, bet kuris dar ir nori, kad taip, kaip buvo ir yra, kartotųsi visą amžinybę, kuris godžiai reikalauja da capo ne tik sau, bet ir visai pjesei ir spektakliui, ir ne tik spektakliui, bet iš esmės ir tam, kam to spektaklio reikia, – ir kas padaro jį būtiną: kadangi jam nuolat reikia savęs – ir save ji daro būtiną – – Kaip? Argi tai nebūtų circulus vitiosus deus ?

57

Kartu su dvasinio žvilgsnio ir įžvalgos galia didėja toluma ir kartu erdvė apie žmogų: jo pasaulis gilėja, jis išvysta vis naujas žvaigždes, vis naujas mįsles ir vaizdus. Galbūt viskas, ką tirdamos dvasios akys ugdė savo įžvalgumą ir akylumą, buvo vien akstinas pratyboms, žaidimo dalykas, kažkas vaikams ir vaikiškoms galvoms. Galbūt švenčiausios sąvokos, dėl kurių buvo daugiausia kovojama ir kenčiama, „Dievo“ ir „nuodėmės“ sąvokos, pasirodys mums kada nors ne svarbesnės negu senam žmogui vaikiški žaislai ir vaikiški skausmai – ir galbūt tam „seniui“ vėl reikės kitų žaislų ir kitų skausmų – vis dar vaikui, amžinam vaikui!

58

Ar pavyko kam nors pastebėti, kad labai tikram religiniam gyvenimui (taip pat ir mėgstamiausiam mikroskopiniam savityros darbui, „malda“ vadinamai saldžiai užmarščiai, kurioje esant nuolat laukiama „Dievo atėjimo“) reikia išorinio neveiklumo ar pusiau neveiklumo; aš turiu galvoje neveiklumą, ramia sąžine paveldėtą iš tėvų ir iš protėvių, kylantį iš kraujo, neveiklumą, susijusį su aristokratiniu įsitikinimu, kad darbas yra gėdingas – nuo jo prastėja ir siela, ir kūnas. Ir kad tas dabartinis, triukšmingas, branginantis laiką, kvailai besididžiuojantis savimi darbštumas labiau nei kas kita parengia ir ugdo „netikėjimą“. Tarp tų, kurie, pavyzdžiui, dabartinėje Vokietijoje gyvena anapus religijos, aš sutinku įvairiausios kilmės ir sukirpimo žmonių, bet daugiausia tokių, kurių darbštumas silpnino iš kartos į kartą religinius instinktus; jie apskritai nežino, kam reikalinga religija, ir su nebylia nuostaba tik registruoja savo egzistavimo pasaulyje faktą. Šie šaunūs žmonės yra labai užsiėmę arba savo reikalais, arba savo malonumais, jau neminint „Tėvynės“, laikraščių ir „šeimyninių pareigų“: atrodo, jog jiems nelieka laiko religijai, tuo labiau kad jiems neaišku, ar čia naujas verslas, ar nauji malonumai – juk neįtikėtina, sako jie sau, kad į bažnyčią būtų vaikštoma tik gadinti geros savo nuotaikos. Jie nėra religinių apeigų priešai; jei tam tikrais atvejais kas nors, pavyzdžiui, valstybė, reikalauja, kad jie dalyvautų tokiose apeigose, jie daro, ko iš jų reikalaujama, taip, kaip daug ką jie daro – su kantria ir kuklia rimtimi ir nejausdami pernelyg didelio smalsumo ir nemalonumo: jie gyvena per daug toli ir anapus viso šito, kad manytų, jog tokiuose dalykuose reikia ieškoti kokių nors už ir prieš. Tiems abejingiesiems šiandien priklauso dauguma viduriniųjų, sluoksnių vokiečių protestantų, ypač dideliuose, darbščiuose prekybos ir susisiekimo centruose, taip pat dauguma darbščių mokslininkų ir visas universitetų personalas (išskyrus teologus, kurių egzistavimas šiose įstaigose kelia psichologams vis daugiau ir vis subtilesnių mįslių). Pamaldūs ar bent jau bažnyčią lankantys žmonės retai suvokia, kiek daug geros valios, galima sakyti, sąmoningos valios reikia šiandien, kad vokiečių mokslininkas rimtai imtų tyrinėti religijos problemą; visas jo amatas (ir, kaip minėjome, amatininko darbštumas, kuriam jį įpareigoja dabartinė sąmonė) skatina jo išdidoką, beveik geraširdišką linksmumą religijos atžvilgiu; prie to linksmumo retkarčiais prisideda lengva panieka dvasios „nevalyvumui“, kurį jis įžvelgia visur ten, kur kas nors pasisako už Bažnyčią. Tik istorija (o ne asmeninis patyrimas) padeda mokslininkui surimtėti, pajusti tam tikrą pagarbą religijai ir pradėti jos kiek baimintis. Tačiau net jeigu jo jausmai ir perauga į dėkingumą, vis dėlto jis pats nė per žingsnį nepriartėja prie to, kas dar egzistuoja kaip Bažnyčia arba dievobaimingumas: veikiau atvirkščiai. Praktinis abejingumas religijos dalykams, kurio terpėje jis gimė ir išaugo, pavirsta jame paprastu atsargumu ir valyvumu, ir jis vengia susiliesti su religingais žmonėmis ir religijos dalykais; galbūt kaip tik jo tolerancijos ir žmogiškumo gelmė verčia jį vengti delikataus nemalonumo, neatsiejamo nuo tolerancijos. Kiekviena epocha turi būdingą jai dievišką naivumo tipą, kurio išradimo jai gali pavydėti kitos epochos, ir kiek daug naivumo, pagarbos verto vaikiško ir be galo neprotingo naivumo slypi tame mokslininko įsitikinime savo viršumu, jo tolerantiškoje ramioje sąžinėje, nieko neįtariančiame tikrume, su kuriuo jis instinktyviai traktuoja religingą žmogų kaip ne tokį vertingą ir priklausantį žemesnei rūšiai, kurią jis peraugo, pralenkė, pranoko,– jis, mažutis, pretenzingas nykštukas ir prasčiokas, stropus, mitrus amatininkas, rankomis ir galva dirbantis „idėjų“, „modernių idėjų“ tarnyboje!

59

Kas atidžiai įsižiūrėjo į pasaulį, tas turbūt atspės, kokia išmintis slypi tiesoje, kad žmonės yra paviršutiniški. Savisaugos instinktas moko juos skubotumo, lengvumo ir netikrumo. Tarp filosofų ir menininkų šen bei ten susiduriame su aistringu ir perdėtu „grynų formų“ garbinimu: te niekas neabejoja, jog tas, kam taip reikia paviršiaus kulto, kadaise skausmingai grybštelėjo po juo. Šiems nudegusiems vaikams, apsigimusiems menininkams, kuriems gyvenimas reiškia tik jo vaizdo klastojimą (tai tarsi ilgai trunkantis kerštas gyvenimui), galbūt dar egzistuoja ir rangų hierarchija; iš to, kaip sugadintas jų gyvenimas, būtų galima išvesti ir tai, kiek suklastotą, atskiestą, perkeltą anapus, sudievintą gyvenimo vaizdą jie norėtų matyti. Homines religiosi būtų galima priskirti menininkams kaip jų aukščiausią rangą. Ta didelė įtari neišgydomo pesimizmo baimė tūkstantmečiais vertė dantimis kabintis į religinę būties interpretaciją – baimė to instinkto, kuris nujaučia, kad tiesą būtų galima pažinti per anksti, anksčiau, nei žmogus taps pakankamai stiprus, pakankamai kietas, pakankamai menininkas... Dievobaimingumas, „gyvenimas Dievuje“ šiuo požiūriu pasirodo esąs subtiliausias ir paskutinis tiesos baimės vaisius, menininko žavėjimasis nuosekliausia iš visų klastočių ir svaigimas nuo jos, noras apgręžti tiesą, įgyti netiesą bet kokia kaina. Galbūt todėl, kad lig šiol nebuvo geresnės priemonės žmogui pasigražinti, kaip dievobaimingumas, – dėl jo žmogus gali tapti tokiu menišku, tokiu paviršutinišku, žaižaruojančiu visomis spalvomis, geru, kad jo vaizdas daugiau nebesukelia skausmo. –

60

Mylėti žmones dėl Dievo – iš visų žmogaus jausmų iki šiol tai buvo kilniausias ir neprieinamiausias jausmas. Tai, kad meilė žmogui be kokių nors šventų ketinimų yra veikiau kvailystė ir gyvuliškumas, kad šios meilės mastą, subtilumą turi lemti tik kažkoks aukštesnis potraukis, kuris jai turi duoti druskos krislą ir ambros dulkelę, – kad ir kas būtų tas žmogus, kuris pirmas tai patyrė ir „išgyveno“, kad ir kaip pynėsi jo liežuvis jam bandant išreikšti švelnius jausmus, – šventas ir pagarbos vertas telieka mums jis visiems laikams, nes toks žmogus aukščiausiai pakilo ir gražiausiai pasiklydo!

61

Filosofas, kokį suvokiame mes, laisvi protai, t. y. žmogus, nešantis didžiausią atsakomybės naštą, žmogus, kurio sąžinę slegia visa žmogaus evoliucija, – toks filosofas pasinaudos religijomis kaip ugdymo ir auklėjimo priemone taip pat, kaip ir esamomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Atrenkanti geriausius, ugdanti, t. y. visada tiek griaunanti, tiek kurianti bei formuojanti įtaka, kurią galima padaryti remiantis religijomis, yra įvairi, daugeriopa ir priklauso nuo jų globai ir apsaugai atiduotų žmonių tipo. Stipriems, nepriklausomiems, gimusiems ir pasirengusiems įsakinėti, įkūnijantiems viešpataujančios rasės protą ir meną, religija tėra papildoma priemonė, padedanti įveikti kliūtis ir įsiviešpatauti: ji yra saitai, siejantys valdovą su valdiniais, ji perduoda į jo rankas jų sąžinę, nenorintį paklusti vidų, išduoda jų sielų paslaptis; jei kai kurios tokios garbingos kilmės natūros dėl savo didelio dvasingumo yra linkusios į uždaresnį ir pasyvų gyvenimą ir tenkinasi tik subtiliausia viešpatavimo atmaina (valdydamos pasirinktus mokinius arba ordino broliją), tai remiantis religija pasiekiama ramybė, išvengiama šiurkštesnio valdymo rūpesčių ir sunkumų bei visokiam politikavimui būdingo purvo. Pavyzdžiui, tai suprato brahmanai: remdamiesi religine organizacija, jie įgijo valdžią skirti liaudžiai jos karalius, tuo tarpu patys laikėsi nuošaly, kaip žmonės, turintys vykdyti aukštesnius nei karaliaus uždavinius. Kartu religija ir daliai valdinių teikia galimybę pasirengti būsimam valdymui ir įsakinėjimui ir moko, kaip tai padaryti, – toms lėtai kylančioms klasėms ir luomams, kuriuose palankiomis vedybinio gyvenimo aplinkybėmis didėja valios galia ir džiaugsmas, susitvardymo valia, – religija skatina ir masina juos pasirinkti kelius, vedančius link aukštesnio dvasingumo, išmėginti didžiojo savęs įveikimo, tylėjimo ir vienatvės jausmus... Asketizmas ir puritonizmas yra beveik būtinos auklėjimo ir taurinimo priemonės, jei iš plebėjų kilusi rasė nori tapti ponais ir siekia įsiviešpatauti. Galiausiai paprastiems žmonėms, daugumai, kuri egzistuoja tarnavimui ir bendram labui ir tik todėl turi teisę egzistuoti, religija teikia neįkainojamą pasitenkinimą savo padėtimi ir gyvenimo būdu, visapusę sielos ramybę, sutaurintą paklusnumo jausmą, bendrą visiems, panašiems į juos, džiaugsmą ir kančias; ji šiek tiek praskaidrina ir pagražina, ir iš dalies pateisina visą kasdienybę, visą niekingumą, visą pusiau gyvulišką jų sielų skurdą. Religija ir religinis gyvenimo sureikšminimas tokiems negandų kamuojamiems žmonėms meta saulės blyksnius ir leidžia jiems lengviau pakęsti save; ji veikia taip, kaip epikūriečių filosofija veikia aukštesnio rango kenčiančiuosius: gaivina, lavina, tarsi panaudoja kančią, pagaliau ją netgi pašventina ir pateisina. Turbūt labiausiai vertas pagarbos krikščionybės ir budizmo bruožas yra meistriškas sugebėjimas netgi patį žemiausią ir niekingiausią žmogų išmokyti savo dievobaimingumu kilti aukštyn, iliuzinės daiktų tvarkos laiptais ir taip išlikti patenkintam tikrąja tvarka, dėl kurios jo gyvenimas yra gana rūstus, – bet būtent to rūstumo ir reikia!

62

Tačiau galiausiai, norint parodyti taip pat neigiamus tokių religijų aspektus ir atskleisti jų keliamą didžiulę grėsmę, reikia štai ką pasakyti: jei religijos nėra filosofo naudojama ugdymo ir auklėjimo priemonė, o valdo savarankiškai ir nepriklausomai, jeigu jos siekia pačios būti paskutiniais tikslais, o ne priemonėmis, naudojamomis greta kitų priemonių, tai už tai visada mokama milžiniška kaina. Tarp žmonių, kaip ir kiekvienoje gyvūnų rūšyje, yra per daug nevykėlių, sergančių, išsigimusių, sukriošusių, be paliovos vargstančių; nusisekę individai ir tarp žmonių visada yra išimtys, o turint galvoje, kad žmogus – tai dar nesusiformavęs gyvūnų  tipas, – net retos išimtys. Dar blogiau: kuo aukštesniam tipui atstovauja žmogus, tuo mažiau tikėtina, kad jis nusiseks; atsitiktinumas, absurdo dėsnis, veikiantis žmonijos ūkyje, siaubingiausiai ir labiausiai naikinamai veikia aukštesniuosius žmones, kurių egzistavimui būtinos subtilios, komplikuotos ir sunkiai apibrėžiamos sąlygos. Koks yra abiejų minėtų didžiųjų religijų požiūris į nevykusių individų perteklių? Jos siekia remti, palaikyti gyvybę visų, ką tik galima palaikyti, jos netgi iš esmės stoja į jų pusę kaip kenčiančiųjų religijos, jos teisiais laiko visus, kurie kenčia nuo gyvenimo kaip nuo kokios ligos, ir norėtų pasiekti, kad visoks kitoks gyvenimo suvokimas būtų laikomas klaidingu ir būtų neįmanomas. Kad ir kaip gerai vertintume tą tausojantį, palaikantį rūpestį, globusį greta visų kitų taip pat ir aukščiausią, iki šiol beveik visada labiausiai kenčiantį žmonių tipą, vis tiek, suvedus visas sąskaitas, ligšiolinės nepriklausomos religijos turi būti laikomos svarbiausiomis priežastimis, kurios „žmogaus“ tipą laikė žemutinėje pakopoje, – jos išlaikė pernelyg daug to, kas turėjo pražūti. Reikia būti dėkingam joms už neįkainojamus dalykus, ir kas gi turi tiek dėkingumo, kad nepasijaustų vargšas, matydamas visa tai, ką, pavyzdžiui, krikščionybės „dvasios žmonės“ iki šiol padarė Europos labui! Ir vis tiek, jei kenčiantiems jos teikdavo paguodą, prispaustiems ir nusivylusiems įkvėpdavo drąsos, nesavarankiškiems duodavo atramą ir paramą, o draskomus vidinių prieštaravimų ir sulaukėjusius išviliodavo iš visuomenės į vienuolynus ir sielos kalėjimus, ką dar jos turėjo padaryti, kad su ramia sąžine taip nuodugniai pasidarbuotų siekiant išsaugoti visus sergančius ir kenčiančius, t. y. iš esmės pabloginti europietiškąją rasę? Pastatyti ant galvos visus vertinimus – štai ką jos turėjo padaryti! Taigi palaužti stipriausius, pakirsti didžiąsias viltis, įtarti laimę, randamą grožyje; viską, kas yra savavališka, vyriška, visa, kas siekia nukariauti, valdyti, visus instinktus, kurie būdingi aukščiausiam ir tobuliausiam „žmogaus“ tipui, transformuoti į netikrumą, sąžinės graužatį, savęs naikinimą; visą meilę žemiškiems dalykams ir viešpatavimui žemėje paversti neapykanta žemei ir tam, kas žemiška, – tokį uždavinį sau kėlė ir turėjo kelti Bažnyčia, kol, jos vertinimu, „atsisakymas nuo pasaulio“, „atsisakymas nuo jausmų“ ir „aukštesnysis žmogus“ nesusilydė į vieną jausmą. Tarus, kad būtų įmanoma ironiškomis ir nešališkomis kokio nors epikūrietiško dievo akimis apžvelgti keistai skausmingą ir tokią pat šiurkščią, kaip ir subtilią Europos krikščionybės komediją, manau, būtų galima stebėtis ir juoktis be galo: ar neatrodytų, kad Europoje aštuoniolika šimtmečių viešpatavo vienintelis noras – padaryti iš žmogaus sublimuotą apsigimėlį. Bet jeigu kas nors, turintis priešingų, ne epikūrietiškų polinkių, prieitų su dievišku kūju rankose prie šio beveik savavališkai išsigimusio ir sunykusio žmogaus, – toks yra Europos krikščionis (pavyzdžiui, Pascalis), – ar nesušuktų jis su įtūžiu, užuojauta ir pasibaisėjimu: „O bukagalviai, jūs pretenzingi apgailėtini bukagalviai, ką jūs pridarėte! Ar tai buvo darbas jūsų rankoms! Kaip jūs sugadinote ir sudarkėte mano gražiausią akmenį! Kaip jūs drįsote!“ Aš norėjau pasakyti: iki šiol krikščionybė buvo lemtingiausia žmogiškosios puikybės forma. Žmonės, nepakankamai aukšti ir tvirti, kad galėtų formuoti žmogų kaip menininkai; žmonės, nepakankamai stiprūs ir toliaregiai, kad su iškilia savitvarda leistų veikti pirminiam gamtos dėsniui, pagal kurį gimsta ir miršta tūkstančiai būtybių; žmonės, nepakankamai aristokratiški, kad įžvelgtų labai skirtingus žmonių rangus ir juos skiriančią bedugnę, – tokie žmonės su savo „lygybe prieš Dievą“ iki šiol sprendė Europos likimą, kol pagaliau išugdė sumenkusią, beveik juokingą padermę, bandos gyvulį, geranorišką, liguistą vidutinybę – dabartinį europietį...