Antras skyrius

Laisvas protas

24

O, sancta simplicitas! Tarp kokių keistų supaprastinimų ir iškraipymų gyvena žmogus! Užtenka kartą įsistatydinti akis, gebančias regėti tokį stebuklą, ir jau negali atsistebėti! Kiek daug mes padarėme, kad aplink mus viskas būtų šviesu ir laisva, ir lengva, ir paprasta! Savo jausmams mes davėme leidimą į paviršutiniškumo šalį, mąstymą palenkėme dieviškam nutrūktgalviškų šuolių ir klaidingų išvadų troškuliui. Ir kaip gerai mes nuo pat pradžių mokėjome išsaugoti savo nemokšiškumą, kad galėtume mėgautis vos suvokiama laisve, galimybe veikti neapgalvotai, neatsargiai, drąsiai, linksmai, žodžiu, mėgautis gyvenimu! Ir tik ant šio tvirto granitinio nežinojimo pagrindo iki šiol galėjo kilti mokslas, žinojimas, valia žinoti, kuri remiasi daug stipresne valia, valia nežinoti, valia turėti neaiškių ir netikrų žinių. Ne kaip priešybė, o – kaip jos patobulinimas! Nors kalba čia, kaip ir visur, niekaip negali įveikti savo nerangumo ir vis mato priešybes ten, kur reikia kalbėti tik apie laipsnius ir subtiliai skirti pakopas; nors įsiėdusi į mus ir neatskiriama nuo mūsų „kūno ir kraujo“ tartiufiška moralė iškraipo mūsų žodžių prasmę tuo metu, kai mes juos ištariame, – kartais mes tai suvokiame ir juokiamės iš to, kad netgi mokslas, geriausias iš geriausių, stengiasi išlaikyti mus šiame supaprastintame, perdėm dirbtiniame, išgalvotame, falsifikuotame pasaulyje; savo valia ar ne, bet mokslas mėgsta suklydimą, kadangi, būdamas gyvas, jis – myli gyvenimą!

25

Po tokios džiaugsmingos įžangos tebūnie išgirstas rimtas žodis – jis skirtas rimčiausiems. Sergėkitės jūs, filosofai bei pažinimo draugai, ir saugokitės erškėčių vainiko! Ir kentėjimo ,,dėl tiesos“! Ir netgi savigynos! Jei, kovodami su pavojumi, šmeižtu, įtarimu, išvijimu ir dar labiau apčiuopiamais priešiškumo padariniais, jūs ryšitės stoti į tiesos žemėje gynėjų gretas, tai sumaitos jūsų sąžinę ir išplėš iš jos nekaltumą bei subtilų neutralumą, padarys jus užsispyrėliais, nepakančiais priekaištams ir raudonoms skraistėms, jūs sukvailėsite, sužvėrėsite ir įsiusite, – argi „tiesa“ tokia jau silpna ir nerangi asmenybė, kad jai reikėtų gynėjų! Ir būtent jūsų, jūs liūdnojo vaizdo riteriai, stovinčių kampe ir rezgančių dvasios voratinklį! Pagaliau ir jūs patys puikiai žinote, kad visiškai vis viena, ar būtent jūs įrodysite savo teisumą; taip pat jūs žinote, kad iki šiol joks filosofas neįrodė savo teisumo ir kad daugiau gerbtino teisingumo slypėtų menkučiuose klaustukuose, kuriuos jūs įrašytumėte po savo mėgstamų žodžių ir pamiltų teorijų (pasitaikius progai, ir po pačių savęs), negu visoje jūsų gestikuliacijoje ir džiūgavime, nustebinus kaltintojus ir tribunolus! Verčiau eikite šalin! Dinkite iš akių! Slėpkitės po savo kaukėmis, būkite subtilūs – ir būsite supainioti su kitais! Arba truputį išsigąskite. Ir neužmirškite sodo, sodo su paauksuotais pinučiais! Ir tegul jus supa žmonės – žmonės kaip sodas, arba kaip muzika virš vandens vakaro metą, kai diena virsta prisiminimu: pasirinkite gerą vienatvę, laisvą, sąmoningą, lengvą vienatvę, kuri ir jums duoda teisę tam tikra prasme likti geriems! Kaip apnuodija, kiek klastos ir blogio sukelia ilgai trunkantis karas, kuriame negalima naudoti atviros prievartos! Kokias asmenybes išugdo ilgai trunkanti baimė, ilgas priešų, galimų priešų, sekimas! Visuomenės atmestieji, ilgai persekiotieji, užpjudytieji, taip pat atsiskyrėliai per prievartą, visi tie spinozos, visi tie giordano bruno, – galiausiai visada tampa, nors ir dvasiškai maskuodamiesi ir galbūt patys to nežinodami, rafinuotais kerštautojais ir nuodytojais (užtenka tik pasikasti po Spinozos etikos ir teologijos pamatais!), o ką jau kalbėti apie bukaprotiškumą, moralinį pasipiktinimą, – aiškų ženklą, rodantį, kad filosofo sieloje neliko nė menkiausių filosofinio humoro pėdsakų. Filosofo kančių kelias, kai jis ,,aukoja save tiesai“, iškelia į dienos šviesą tai, ką jis yra perėmęs iš agitatoriaus ir aktoriaus; ir tarus, kad iki šiol mes į jį žiūrėjome su estetiniu smalsumu, apie daugelį filosofų galima pasakyti, kad kartais pavojingai knieti matyti juos išsigimusius (išsigimusius į „kankinius“, scenų ir tribūnų rėksnius). Tačiau, turint tokį norą, reikia aiškiai suvokti, ką lemta pamatyti, – tik satyrų dramą, tik farsą spektaklio pabaigai, tik nesibaigiantį įrodymą, kad ilga tikroji tragedija jau baigėsi. Žinoma, tarus, kad kiekviena filosofija, kol ji išsirutuliojo, buvo ilga tragedija. –

26

Kiekvienas subtilus žmogus instinktyviai siekia savo pilies, savo slaptybės, kur jis jaučiasi saugus nuo minios, daugelio, daugumos, kur jis gali užmiršti taisyklę „žmogus“, – išskyrus vienintelį atvejį, kai jį, pažįstantįjį plačiąja ir išimtine prasme, verčia ja vadovautis dar stipresnis instinktas. Kas bendraudamas su žmonėmis retkarčiais nesumirguliuoja visomis negandos spalvomis, pilkai žalias nuo pasibjaurėjimo, nuovargio, užuojautos, niaurumo, vienatvės, tas tikrai nėra gero skonio žmogus; tačiau jeigu jis pats neužsimeta ant savo pečių visos šios sunkumų ir liūdesio naštos, nuolat viso to vengia ir, taip sakant, tyliai ir išdidžiai slepiasi savo tvirtovėje, tai viena yra tikra: jis nėra sutvertas pažinimui, jo lemtis kita. Kadangi, būdamas toks, jis vieną dieną būtinai pasakytų: „Velniai griebtų mano gerą skonį! Taisyklė įdomesnė negu išimtis – negu aš, toji išimtis!“ – ir jis nusileistų, o svarbiausia, „įeitų“... Vidutiniško žmogaus tyrinėjimas, ilgai trunkantis, kruopštus tyrinėjimas, – o tam reikia nuolat persirenginėti, įveikti save, familiariai, iki koktumo bendrauti (kiekvienas bendravimas koktus, išskyrus bendravimą su sau lygiais), – tai yra kiekvieno filosofo gyvenimo neatskiriama dalis ir galbūt nemaloniausia, dvokianti, kupina nusivylimų dalis. Bet jeigu jam pasiseks, kaip ir dera pažinimą mylinčiam laimės kūdikiui, tai jis sutiks tikrus savo uždavinio lengvintojus, – aš turiu galvoje vadinamuosius cinikus, taigi tuos, kurie labai lengvai pripažįsta, kad juose glūdi žvėris, niekingumas, „taisyklė“, ir kartu išlaiko savyje pakankamai dvasios ir noro kalbėti apie save ir panašius į save liudininkų akivaizdoje, – kartais jie netgi knygose voliojasi kaip savo ekskrementuose. Cinizmas yra vienintelė forma, kuria niekingos sielos gali prisiliesti prie padorumo, o aukštesnysis žmogus, išgirdęs šiurkštesnį ar subtilesnį ciniko balsą, kiekvieną sykį turi suklusti ir džiaugtis, kad visai šalia jo atvėrė burną pajacas arba mokslingas satyras. Kartais pasibjaurėjimą sukelia netgi susižavėjimas; taip būna, kai prie begėdiško asilo ir beždžionės dėl gamtos kaprizo pririštas genijus – toks buvo abatas Galiani, giliausias, įžvalgiausias ir galbūt niekšingiausias savo šimtmečio žmogus; jis buvo daug gilesnis už Voltaire‘ą ir todėl mažiau linkęs kalbėti. Kaip minėta, dažniau matome mokslingą galvą ant beždžionės kūno, išskirtiniu protu apdovanotą niekingą sieliūkštę, – tarp moralės fiziologu ir gydytojų tai neretai pasitaiko. Ir jei tik kur kas nors be kartėlio, veikiau geraširdiškai apibūdina žmogų kaip pilvą su dviem poreikiais ir kaip galvą su vienu; visur, kur kas nors mato, ieško ir nori matyti tik alkį, geidulį ir tuščią garbės siekimą, tarsi tai būtų vienintelės tikros žmogaus veiklos paskatos; žodžiu, kur apie žmogų kalbama „blogai“, o ne tiesiog prastai, pažinimo mylėtojas turi jautriai ir rūpestingai įsiklausyti, – visur, kur kalbama be pasipiktinimo, jis turi turėti ausis. Kadangi pasipiktinęs ir dantimis draskantis save (arba vietoj savęs pasaulį, Dievą, arba visuomenę) žmogus, – moraliniu požiūriu galbūt ir aukštesnis už besijuokiantį ir savimi patenkintą satyrą, – visais kitais požiūriais yra labiau įprastas, neišsiskiriantis ir nepamokantis atvejis. Ir niekas nemeluoja tiek daug kaip tas, kuris piktinasi. –

27

Sunku būti suprastam – ypač, jei tu mąstai ir gyveni gangasrotogati tarp žmonių, kurie mąsto ir gyvena kitaip, būtent kurmagati, arba geriausiu atveju „varliškai“, mandeikagati , – aš juk darau viską, kad pats būčiau sunkiai suprantamas, ar ne? – ir reikia būti dėkingam jau už gerą valią, parodytą subtilesnių interpretacijų atžvilgiu. O „geriems draugams“ – jie visada pernelyg tingūs ir būtent kaip draugai mano turį tam teisę, – iš anksto verta palikti daug erdvės nesusipratimams – galima bus dar ir pasijuokti; arba visai jų atsikratyti, tų gerų draugų – ir taip pat pasijuokti!

28

Sunkiausia išversti iš vienos kalbos į kitą jos stiliaus tempą: jo pagrindas – tai rasės charakteris arba, kalbant labiau fiziologiškai, – jos „medžiagų apykaitos“ vidutinis greitis. Yra sąžiningų vertimų, nejučia išniekinančių originalą ir nedaug kuo tesiskiriančių nuo falsifikacijų tik todėl, kad buvo neįmanoma perteikti guvaus ir žvalaus tempo, vikriai peršokančio per visus daiktuose ir žodžiuose slypinčius pavojus. Vokiečiui presto jo kalboje beveik neįmanomas, kaip ir daugelis – tai nesunku įžvelgti – smagių ir akiplėšiškų laisvos minties niuansų. Bufonada ir satyra svetimi jo kūnui ir sąžinei, todėl neišverčiamas jam yra Aristofanas ir Petronijus. Viskas, kas gremėzdiška, rimta, iškilminga, nerangu, visos nuobodaus ir lėto stiliaus formos vokiečių buvo plėtotos visomis galimomis kryptimis, – gal atleisite man, jei pasakysiu, kad net Goethe's proza – manieringumo ir grakštumo mišinys – nėra išimtis; joje kaip veidrodyje atsispindi „seni geri laikai“, ji yra tų laikų vokiško skonio išraiška, laikų, kai dar egzistavo toks skonis – rokoko in moribus et artibus . Lessingas, dėl savo aktoriškos prigimties daug supratęs ir daug kame orientavęsis, yra išimtis: ne veltui jis vertė Bayle‘į ir mėgo užsisklęsti su Diderot ir Voltaire‘u, o dar mieliau su romėnų komediografais; Lessingas buvo laisvamintis, tokiu pat skubriu tempu mąstęs ir bėgęs iš Vokietijos. Bet ar net Lessingo prozoje vokiečių kalba būtų galima pakartoti Machiavelli‘o tempą, kuris savo „Il Principe“ kvėpuoja nuostabiu sausu Florencijos oru ir pačius rimčiausius dalykus dėsto nevaržomu allegrissimo, artistiška pašaipūno siela turbūt suvokdamas, kokiai priešybei ryžtasi, – ilgos, sunkios, tvirtos, pavojingos mintys, o tempas galopo ir puikiausia padaužos nuotaika. Kas galiausiai rizikuotų išversti į vokiečių kalbą Petronijų, kuris žodžiais, fantazija, išmone buvo įvaldęs presto geriau už bet kurį muzikos korifėjų: kas jam visos ligoto, ydingo pasaulio, taip pat ir „senojo pasaulio“ klampynės, jei kojos jį neša kaip vėjas, jeigu alsuodamas pilna krūtine jis skrieja kartu su pašaipūnu vėju, gydančiu visus bėgimu! Ir pagaliau Aristofanas, tas džiuginantis ir stiprinantis protas; vien dėl jo galima atleisti visai Graikijai, kad ji egzistavo, žinoma, tarus, jog puikiausiai suprantama, ką čia reikia atleisti, kuo džiaugtis, – ir aš nežinau, kas vertė mane svajoti apie Platono slaptingumą, jo panašią į sfinkso prigimtį labiau negu laimingai išlikęs petit fait : mirties patale po pagalve buvo rasta ne kokia nors egiptietiška, pitagorietiška ar platoniška „Biblija“, o Aristofanas. O ir kaip Platonas būtų ištvėręs gyvenimą – graikišką gyvenimą, kurį jis neigė, – jei ne Aristofanas! –

29

Tik nedaugeliui lemta būti nepriklausomiems, tai – stipriųjų privilegija. Kas jos siekia, nors ir turėdamas teisę, tačiau be vidinio poreikio, tas įrodo, kad jis turbūt ne tik stiprus, bet ir nepaprastai įžūlus. Jis įeina į labirintą, tūkstanteriopai padidindamas gyvenimo keliamus pavojus, iš kurių toli gražu ne pats menkiausias yra tai, jog niekas neįžvelgia, kaip ir kur jis pasiklys, nutols nuo žmonių ir bus sudraskytas į gabalus kokio nors urvinio sąžinės minotauro. Jei toks žmogus pražus, tai įvyks taip toli, kad niekas to nesupras, niekas nepajus ir niekas jo neužjaus, – o atgal kelio nėra! Nėra kelio atgal į žmogiškąją pagailą! –

30

Mūsų įžvalgiausios mintys turi – ir privalo! – nuskambėti kaip kvailystės, o tam tikromis aplinkybėmis ir kaip nusikaltimai, kai jos draudžiamu būdu pasiekia ausis tų, kurie nėra gimę jas išgirsti. Egzoteriniai ir ezoteriniai filosofai, kurie buvo skiriami Indijoje, Graikijoje, Persijoje ir musulmoniškuose kraštuose, žodžiu, visur, kur buvo tikima hierarchija, o ne lygybe ir lygiomis teisėmis, – skiriasi vieni nuo kitų ne vien tuo, kad egzoterikas iš išorės, o ne iš vidaus žvelgia, vertina, matuoja ir sprendžia, – svarbiausia, kad jis žvelgia į daiktus iš apačios į viršų, o ezoterikas – iš viršaus į apačią! Būna tokių sielos aukštumų, iš kurių žvelgiant netgi tragedija nustoja buvusi tragedija, ir, net sujungus viso pasaulio sielvartą, kas ryžtųsi spręsti, ar toks reginys būtinai sukels užuojautą, taigi padvigubins ir sielvartą?.. Aukštesnės žmonių padermės penas ir atgaiva – beveik nuodai žemesnei ir menkesnei padermei. Paprasto žmogaus dorybės tikriausiai būtų filosofo ydomis ir silpnybėmis; visai įmanoma, kad aukštesnės padermės žmogus tik išsigimdamas ir pražudydamas savo sielą įgytų savybių, leidžiančių jį garbinti kaip šventąjį žemesniajame pasaulyje, į kurį jis smunka. Yra knygų, kurios sielai ir sveikatai daro priešingą poveikį, – tai priklauso nuo to, ar jomis naudojasi žemesnė siela, kuriai būdinga žemesnė vitalinė energija, ar aukštesnė ir galingesnė siela: pirmuoju atveju – tai pavojingos, graužiančios, ardančios knygos, antruoju – heroldo šūkiai, raginantys pirmyn narsiausius iš narsiausių. Visiems skirtos knygos visada dvokia: jos sugėrė menkų žmogelių kvapą. Ten, kur liaudis valgo ir geria, netgi kur ji garbina, ten paprastai dvokia. Jei nori kvėpuoti grynu oru, neik į bažnyčią. – –

31

Jaunystėje ir garbini, ir niekini dar neįvaldęs pustonių meno, t. y. vertingiausio gyvenimo laimėjimo, – ir gauni pelnytą atpildą už tai, kad užsipuldavai žmones ir daiktus su savo „Taip“ ir „Ne“. Viskas taip jau sutvarkyta, kad blogiausias iš visų skonių, besąlygiškumo skonis, žiauriai klaidina ir panaudojamas piktam tol, kol žmogus išmoksta įdėti į savo jausmus truputėlį meno, o dar geriau – ima teikti pirmenybę artefaktams, kaip ir daro tikri gyvenimo menininkai. Įniršis ir didelė pagarba tinka jaunystei, ir ji, atrodo, nenurims, kol neiškraipys žmonių ir daiktų taip smarkiai, kad juos būtų galima užsipuldinėti, – jaunystė jau pati savaime yra truputį veidmaininga ir apgaulinga. Vėliau, kai jauna siela, iškankinta nusivylimų, galų gale nepatikliai atsigręžia į save, dar neatvėsusi ir nesutramdyta netgi savo įtarume ir sąžinės graužatyje, – kaip ji dabar piktinasi, kaip nekantriai drasko save, kaip kerštauja už tai, kad taip ilgai buvo save apakinusi, tarsi tai buvo savanoriškas spanginimas! Toks jau pereinamasis laikotarpis, kai žmogus save baudžia nepasitikėdamas savo jausmais, kai susižavėjimą vargina abejonės ir net gryna sąžinė suvokiama kaip pavojus, kaip subtilesnio garbingumo apniūkimas ir nuovargis, ir svarbiausia, mes tampame priešininkais, principingais „jaunystės“ priešininkais. – Dar dešimt metų, ir imi suprasti, kad visa tai irgi buvo – jaunystė!

32

Per ilgiausią žmonijos istorijos epochą – ji vadinama priešistoriniais laikais – poelgiai buvo vertinami pagal jų padarinius: poelgis pats savaime ir jo ištakos nebuvo svarstomi, bet panašiai, kaip ir dabar Kinijoje, kur pagal vaikus vertinami jų tėvai, sėkmė arba nesėkmė turėjo grįžtamąjį poveikį ir lėmė, kaip žmonės galvojo apie poelgį – gerai ar blogai. Pavadinkime tą periodą ikimoraliniu žmonijos periodu: imperatyvo „pažink save!“ tuo metu ji dar nežinojo. Bet per pastaruosius dešimt tūkstančių metų didesnėje žemės rutulio dalyje pamažu buvo prieita prie nuomonės, kad apie poelgio vertę reikia spręsti ne iš jo padarinių, o pagal ištakas. Išties tai didelis įvykis, žymus požiūrio ir mato patobulinimas, neįsisąmonintas aristokratinių vertybių ir tikėjimo „kilme“ viešpatavimo efektas, požymis periodo, kurį siaurąja prasme galima pavadinti moraliniu, – pirmas savęs pažinimo žingsnis buvo žengtas. Vietoj padarinių – ištakos: koks perspektyvos apgręžimas! Ir, žinoma, tai įvyko tik po ilgos kovos ir svyravimų! Tačiau dėl šios permainos įsigalėjo naujas lemtingas prietaras, savotiška susiaurinta interpretacija: poelgio ištakos imtos interpretuoti kaip jo kilmė iš ketinimo pačia griežčiausia prasme; visi pradėjo tikėti, kad poelgio vertę įrodo ketinimo vertė. Ketinimas kaip vienintelė poelgio ištaka ir priešistorė, – praktiškai iki šiol žemėje ginama, peikiama, teisiama, taip pat ir filosofuojama remiantis šiuo prietaru. – Bet ar šiandien neiškilo mums būtinybė, remiantis nauju, nuodugnesniu savęs suvokimu, dar kartą ryžtis esminiam vertybių perkainojimui, – ar nestovime mes ant slenksčio tokio periodo, kurį negatyviai būtų galima apibūdinti kaip nemoralinį ar užmoralinį? Juk šiandien bent jau mes, imoralistai, įtariame, kad poelgio lemiamą vertę sąlygoja kaip tik tai, kas jame yra neapgalvota iš anksto, ir kad visi su juo susiję ketinimai, viskas, ką veikėjas gali žinoti, „įsisąmoninti“, yra tik poelgio paviršinis sluoksnis, jo „oda“, kuri, kaip ir kiekviena „oda“, kažką išduoda, bet dar daugiau slepia. Žodžiu, mes manome, kad ketinimas yra tik ženklas ir simptomas, kurį dar reikia interpretuoti, – jis reiškia pernelyg daug, taigi pats savaime nereiškia beveik nieko; mes manome, kad moralė ligšioline prasme, ketinimų moralė, buvo prietaras, kažkas pernelyg skubota ir pirma laiko, kažkas panašu į astrologiją ir alchemiją, taigi kažkas, ką būtina įveikti. Moralės įveikimas, o tam tikra prasme netgi jos saviįveika – pavadinkime taip tą ilgą, slaptą darbą, patikėtą subtiliausioms ir garbingiausioms, bet taip pat ir kandžiausioms nūdienos sąžinėms, gyviems sielos bandymo akmenims. –

33

Nieko nepadarysi: reikia ryžtingai pareikalauti ataskaitos ir negailestingai teisti atsidavimą, aukojimąsi artimui, visą savęs išsižadėjimo moralę, taip pat kaip ir „nesuinteresuotos žiūros“ estetiką, kuria prisidengus šiandien kastruojamas menas esą siekiant turėti švarią sąžinę. Pernelyg saldus ir kerintis tas jausmas –“kitiems“, „ne man“, kad nereikėtų čia būti itin nepatikliam ir nepaklausti: „Ar tai ne vilionės?“ Kad tokie jausmai patinka tam, kas juos patiria, ir tam, kas naudojasi jų vaisiais, taip pat ir paprastam stebėtojui, – tai dar ne argumentai jų naudai. Priešingai, tai verčia būti atsargiam. Taigi būkime atsargūs!

34

Kad ir kokios filosofinės pozicijos šiandien laikytumės, kiekvienu atveju matyti pasaulio, kuriame mes manome gyveną, klaidingumas, ir tai yra tikriausia ir tvirčiausia, ką mūsų akys dar gali įžvelgti. Šiam faktui patvirtinti mes randame vis naujų argumentų, ir tai galėtų sugundyti mus pradėti spėlioti apie ištakas apgaulės, slypinčios „daiktų esmės“ principe. Bet tas, kas dėl pasaulio melagingumo kaltina mūsų mąstymą, taigi „dvasią“, – garbinga išeitis, kurios sąmoningai ar nesąmoningai griebiasi kiekvienas advocatus dei , – tas, kas galvoja, jog pasaulį kartu su erdve, laiku, forma, judėjimu klaidingai atskleidžia mąstymas, tas bent jau visai pagrįstai gali nepasikliauti pačiu mąstymu: ar ne jis iškrėtė mums patį didžiausią pokštą? Ir kas laiduos, kad ir dabar jis to paties nedaro? Kalbant rimtai: kažkuo jaudina ir kelia pagarbą mąstytojų nekaltybė, kuri leidžia jiems netgi šiandien kreiptis į sąmonę su prašymu duoti jiems sąžiningus atsakymus: pavyzdžiui, ar ji „reali“ ir kodėl, tiesą sakant, ji taip ryžtingai stumia nuo savęs išorinį pasaulį ir t. t. ir pan. Tikėjimas „betarpiška tikrybe“ yra moralinis naivumas, teikiantis garbę mums, filosofams, – bet ar ne laikas mums tapti ne „vien moraliniais“ žmonėmis! Už moralės ribų šis tikėjimas yra kvailystė, nedaranti mums garbės! Privačiame gyvenime perdėtas nepatiklumas gali būti laikomas „blogo būdo“ požymiu, taigi ir neprotingu dalyku, – tačiau tarp mūsų, anapus privataus gyvenimo ir jo „Taip“ ir „Ne“, – kas galėtų sukliudyti mums būti neprotingiems ir pasakyti: filosofas, kuris iki šiol visada buvo kvailiausia būtybė žemėje, turi teisę turėti „blogą charakterį“, – šiandien jo pareiga būti nepatikliam, piktai žvairuoti iš kiekvienos abejonės bedugnės. – Atleiskite man šią niūrią grimasą, tai tik juokai: aš jau seniai kitaip galvoju apie apgaulę bei apsigavimą, kitaip juos vertinu ir visada esu pasirengęs užtvoti aklam įniršiui, su kuriuo filosofai kovoja prieš apgaulę. Kodėl ne? Kad tiesa vertingesnė už regimybę, tėra moralinis prietaras, – prasčiausiai pagrįsta pasaulyje prielaida. Pripažinkite bent vieną dalyką: gyvenimo iš viso nebūtų, jeigu jis nesiremtų perspektyvos įvertinimu ir regimybe; ir jei kas norėtų su doringu entuziazmu ir bukumu (tokiu būdingu kai kuriems filosofams) visiškai panaikinti „regimybės pasaulį“, tai, – žinoma, tarus, kad jūs tai galėtumėte, – iš jūsų „tiesos“ neliktų nė ženklo! Tiesą sakant, kas išvis verčia mus priimti prielaidą, kad egzistuoja esminga „teisingumo“ ir „klaidingumo“ priešybė? Ar nepakanka pripažinti skirtingus regimybės laipsnius, šviesesnius ir tamsesnius regimybės šešėlius ir bendrą toną, – įvairius valeurs , kaip pasakytų dailininkas? Kodėl pasaulis, kuris vienaip ar kitaip mus liečia, negalėtų būti fikcija? O jei kas nors paklaus: „bet ją turi sukurti kūrėjas?“ – argi nebūtų galima atsakyti jam visai aiškiai: „Kodėl?“ Ar neturi šitas „turi“ fikcijos bruožų? Argi negalima žiūrėti į subjektą taip, kaip ir į predikatą bei objektą, truputį ironiškai? Ar negalėtų filosofas pakilti virš tikėjimo gramatika? Guvernantes reikia gerbti, bet ar ne laikas filosofams atsisakyti guvernančių tikėjimo? –

35

O Voltaire‘ai! O humaniškume! O bukume! „Tiesoje“, jos ieškojime kažko esama; ir jei žmogus tai daro pernelyg žmogiškai, – „Il ne cherche Ie vrai que pour faire le bien“ ,– kertu lažybų, jis nieko neras!

36

Sakykime, kad, be mūsų troškimų ir aistrų pasaulio, nieko nėra „duota“ realaus ir mes negalime nei pakilti, nei nusileisti į kokią nors kitą „realybę“, kuri skirtųsi nuo potraukių realybės, – nes mūsų mąstymas tėra šių potraukių tarpusavio santykiai, – argi negalima vieną kartą pabandyti ir paklausti, ar šios duotybės nepakanka, kad, remdamiesi panašiomis į ją, suprastume ir vadinamąjį mechanistinį (arba „materialųjį“) pasaulį? Aš noriu pasakyti – suprastume jį ne kaip apgaulę, „regimybę“, „vaizdinį“ (taip suprato Berkeley‘s ir Schopenhaueris), o kaip realybę, kuri yra tolygi mūsų afektams, – kaip primityvesnę afektų pasaulio formą, kurios didingoje vienovėje dar slypi visa, kas įgyja pavidalą ir išsišakoja organiniame procese (ir, žinoma, išlempa ir susilpnėja), – kaip tam tikrą instinktyvaus gyvenimo rūšį, kurioje visos organinės funkcijos, taip pat ir savireguliacija, asimiliacija, maitinimasis, išskyrimas, medžiagų apykaita, yra sintetiškai susietos viena su kita, – kaip gyvenimo praformą? – Galų gale ryžtis tokiam bandymui ne tik leistina, – metodo sąžinė to net reikalauja. Nepripažinti priežastinių ryšių tipų įvairovės tol, kol, bandant išsiversti su vieninteliu tipu, nepasiekiama paskutinė riba (nesąmonė, jei galima taip pasakyti), – štai metodo moralė, kurios šiandien negalima atsisakyti: kalbant matematikos kalba, ji kyla „iš jo apibrėžimo“. Pagaliau klausimo esmė tokia: ar mes iš tikrųjų pripažįstame, kad valia yra veikianti priežastis? – jei taip, – o iš esmės tikėti tuo reiškia tikėti pačiu priežastingumu, – tai mes privalome pabandyti hipotetiškai įvesti valios priežastingumą kaip vienintelį priežastinį ryšį. Žinoma, „valia“ gali veikti tik „valią“, o ne „medžiagą“ (pavyzdžiui, ne „nervus“): gana, reikia rizikuoti ir panagrinėti hipotezę, ar tik valia neveikia valios visur, kur konstatuojamas „poveikis“, ir ar tik ne valios padariniai yra visi mechaniniai reiškiniai, jei tik veikia jėga, būtent valios jėga. – Pagaliau tarkime, kad mums pavyktų paaiškinti visą mūsų instinktyvų gyvenimą kaip vienos pagrindinės valios formos išsišakojimą, – būtent galios valios, tai mano tezė; tarkime, kad visas organines funkcijas galima traktuoti kaip galios valią ir drauge išspręsti taip pat pastojimo bei maitinimosi problemą, – tai viena problema; tuomet kartu mes įgytume teisę vienareikšmiškai apibrėžti kiekvieną veikiančią jėgą taip: tai – galios valia. Pasaulis, matomas iš vidaus, pažymimas ir apibrėžiamas pagal jo „intelegibelinį charakterį“, būtų „galios valia“ ir niekas daugiau. –

37

“Kaip? Ar tai nereiškia, kalbant populiariai: Dievas yra paneigtas, o velnias – ne?“ Priešingai, mano bičiuliai! Ir, po velnių, kas gi verčia jus kalbėti populiariai! –

38

Tai, kuo ryškioje naujųjų laikų šviesoje pasirodė besanti Prancūzijos revoliucija, – siaubingas ir, atidžiau pasižiūrėjus, nereikalingas farsas, į kurį žiūrėdami iš tolo kilmingi ir svajingi visos Europos žiūrovai taip ilgai ir aistringai, su tokiu pasipiktinimu ir susižavėjimu jį interpretavo, kol po interpretacijos sluoksniu išnyko pats tekstas: taip, matyt, kilnūs palikuonys dar kartą galėtų klaidingai suprasti visą praeitį, kurios vaizdas tik tokiu atveju ir būtų ištveriamas... O gal veikiau reikia paklausti: ar tai dar neįvyko? Ar mes patys nesame tie „kilnūs palikuonys“? Ir ar ne dabar, jei tik teisingai suvokiame, – tai ir įvyko?

39

Niekas taip lengvai nesutiks laikyti kokį nors mokymą teisingu vien todėl, kad jis daro žmones laimingus arba dorybingus; išskyrus galbūt tik mielus idealistus, kurie žavisi Gėriu, Tiesa, Grožiu, – tai jų tvenkinyje plaukioja visos įmanomos margos, nerangios ir geraširdės geistinybės. Laimė ir dorovė – ne argumentai. Net protingiausios sielos dažnai užmiršta, kad nelaimė ir yda – taip pat ne kontrargumentai. Kokia nors nepaprastai žalinga ir pavojinga teorija galėtų būti teisinga; iš pačios būties sąrangos galėtų kilti tai, kad ją visiškai atskleidusiojo laukia pražūtis, todėl ir dvasios stiprybė būtų matuojama pagal tai, kiek „tiesos“ žmogus dar ištveria arba, tiksliau, kiek, jo manymu, būtina tiesą atskiesti, pasaldinti, pridengti, aptemdyti, iškraipyti. Šiaip ar taip, nėra jokios abejonės, kad piktiems ir nelaimingiems paprasčiau atrasti tam tikras tiesos dalis ir kad jų sėkmė labiau tikėtina, – o ką jau kalbėti apie piktus ir laimingus, – rūšį, kurią nutyli moralistai. Galbūt griežtumas ir klasta labiau skatina stiprios, nepriklausomos dvasios ir filosofo atsiradimą negu švelnus, subtilus, nuolaidus doringumas ir menas nesisieloti dėl nieko, – savybės, taip vertinamos, ir vertinamos pagrįstai, jeigu jas turi mokslininkas. Žinoma, tarus, kad „filosofo“ sąvoka nesusiaurinama iki rašančio knygas filosofo, tuo labiau iki dėstančio knygose savo filosofiją! – Paskutinį brūkšnį laisvaminčio filosofo portrete brūkšteli Stendhalis, – aš jį specialiai pabrėžiu turėdamas galvoje vokišką skonį, – jis atgrasus vokiškam skoniui. „Pour ?tre bon philosophe, – sako šis paskutinis didysis psichologas, – Il faut ?tre sec, clair, sans illusion. Un banąuier, qui a fait fortune, a une partie du caiact?ie requis pour faire des découvertes en philosophie, c‘est-?-dire pour voir clair dans ce qui est.“

40

Visa, kas gilu, mėgsta maskuotis, – o giliausi dalykai visai nepakenčia vaizdų ir palyginimų. Ar negalėtų priešybė būti tinkamiausias apdaras Dievo gėdai apgobti? Vertas dėmesio klausimas: būtų keista, jei koks nors mistikas kadaise nebūtų drįsęs pareikšti kažką panašaus. Būna tokių subtilių vyksmų, kad tikrai verta užmaskuoti juos šiurkštumu ir padaryti neatpažįstamus; meilė ir beribis kilniaširdiškumas lemia poelgius, po kurių labiausiai patartina paimti į rankas lazdą ir primušti liudininką: tegul jo atmintis aptems. Kai kas įsigudrina aptemdyti ir sujaukti savo atmintį, kad galėtų atkeršyti bent šiam vieninteliam bendrininkui: gėda išradinga. Juk labiausiai gėdijamasi ne paties gėdingiausio: po kauke slepiasi ne tik klasta, – viduje būna ir labai daug gerumo. Aš galėčiau įsivaizduoti, kad žmogus, saugantis ką nors brangaus ir trapaus, rieda per gyvenimą grubus ir apvalus kaip tvirtais lankais apjuosta, pažaliavusi nuo senumo vyno statinė: to reikalauja subtili gėda. Žmogaus, kurio gėda gili, tyko lemtis ir subtilūs sprendimai keliuose, kuriais mažai kas vaikšto ir kurių neturi žinoti net artimieji ir artimiausieji: jo gyvenimo pavojai paslėpti nuo jų akių, paslėpta taip pat ir vėl atgautoji gyvenimo ramuma. Toks slapukas, instinktyviai naudojantis kalbą tylėjimui ir nutylėjimui ir meistriškai išsisukantis nuo atvirumo, nori ir reikalauja, kad draugų širdyse ir mintyse vietoj jo klajotų jo kaukė. Net jei, sakykime, jis to nenori, vieną dieną jam vis tiek atsivers akys ir jis pamatys, kad ten – kaukė, ir gerai, kad ji ten yra. Kiekvienai giliai sielai reikia kaukės; dar daugiau – kiekviena gili siela pamažu apauga kauke: nes nuolat klaidingai ir lėkštai interpretuojamas kiekvienas jos ištartas žodis, kiekvienas žengtas žingsnis, kiekvienas gyvenimo ženklas. –

41

Būtina save išbandyti, – ar esi pašauktas būti nepriklausomas ir įsakinėti, – ir išbandyti laiku. Nedera vengti išbandymų, nors galbūt tai yra visų pavojingiausias žaidimas, nors esi išbandomas tik prieš patį save kaip liudininkas ir teisėjas. Reikia prie nieko neprisirišti, net prie paties mylimiausio žmogaus: kiekvienas žmogus – kalėjimas, taip pat ir kampas. Neprisirišti prie tėvynės, net jeigu ji kenčia ir prašosi tavo pagalbos, – nuo triumfuojančios tėvynės nusisukti yra lengviau. Neprisirišti prie užuojautos, net jei gailimasi aukštesniųjų žmonių, atsitiktinai išvydus jų retai rodomą kančią ir bejėgiškumą. Neprisirišti prie mokslo, net jei jis vilioja mus brangiausiais, iš pažiūros būtent mums išsaugotais lobiais. Neprisirišti ir prie savo išsivadavimo, prie tos saldžios tolumos ir svečios šalies paukščio, skrendančio vis aukščiau, kad daugiau matytų apačioje (pavojus, tykantis skrendančio). Neprisirišti prie savo dorybių ir netapti kokio nors vieno bruožo, pavyzdžiui, svetingumo, auka – didžiausias pavojus kilnioms, turtingoms sieloms, kurios dalija save išlaidžiai, beveik abejingai, ir liberalumo dorybę paverčia yda. Reikia mokėti saugotis, – tai sunkiausias nepriklausomybės išbandymas.

42

Ateina nauja filosofų padermė, – aš surizikuosiu ją pavadinti tokiu vardu, kuris anaiptol nėra nepavojingas. Kiek spėju, kiek jie leidžiasi būti atspėjami, – mat jų padermei būdingas siekimas išlikti mįsle, – šie ateities filosofai norėtų, nesvarbu, pagrįstai ar ne, būti vadinami gundytojais. Tiesą sakant, šis vardas tėra išbandymas ir, ko gero, pagunda.

43

Ar šie ateities filosofai yra ,,tiesos“ draugai? Labai tikėtina – juk iki šiol visi filosofai mylėjo savo tiesas. Tačiau visai aišku, kad jie nebus dogmatikai. Jų išdidumui, jų skoniui atgrasi tiesa, tampanti tiesa visiems, nors iki šiol kaip tik tai buvo visų dogmatinių pastangų slaptas tikslas ir prasmė. ,,Mano sprendinys yra mano; vargu ar dar kas nors turi į jį teisę“, – galbūt pasakys toks ateities filosofas. Reikia atsisakyti blogo skonio – geisti sutikti su daugelio nuomone. ,,Gėris“ nustoja būti gėriu, nuskambėjęs iš kaimyno lūpų. Tuo labiau ,,visuotinis gėris“ – iš kur jam rastis! Žodis prieštarauja pats sau – tai, ką gali turėti visi, visada turi menką vertę. Pagaliau turi būti taip, kaip yra ir buvo visada: dideli dalykai – dideliems, prarajos – giliems, švelnumas ir šiurpas – subtiliems, žodžiu, visi reti dalykai – retiems. –

44

Ar po viso to man dar reikia pabrėžti, kad jie bus laisvi, labai laisvi protai – šie ateities filosofai, ir ne tik laisvi, o dar daugiau: aukštesni, didesni ir iš esmės kitokie, tai yra jų nebus galima neįvertinti ir supainioti su kitais? Bet, sakydamas šiuos žodžius, aš jaučiu tiek jiems, tiek ir mums, jų heroldams ir pirmtakams, – mums, laisvi protai! – pareigą kartu su jumis išsklaidyti seną, kvailą prietarą ir nesusipratimą, kuris nuo seno tarsi migla gaubia ,,laisvo proto“ sąvoką. Visuose Europos kraštuose, taip pat ir Amerikoje, piktnaudžiaujama šiais žodžiais – ir kaltė už tai tenka padermei labai siaurų, grandinėmis sukaustytų, įkalintų protų, kurių norai prieštarauja tam, kas slypi mūsų ketinimuose ir instinktuose, – jau nekalbant apie tai, kad, palyginti su naujais ateities filosofais, jie tėra uždaryti langai ir užrakintos durys. Vienu žodžiu, šie neva „laisvi protai“ yra lygintojai – demokratinio skonio ir jo „modernių idėjų“ plepūs ir grafomaniški vergai, žmonės be vienatvės, drambloti bernapalaikiai, kuriems nestinga nei įžūlumo, nei pagarbaus dorybingumo; bet jie nelaisvi ir juokingai paviršutiniški, pirmiausia savo polinkiu ligšiolinėse senosios visuomenės formose ieškoti visų žmogaus nelaimių ir negandų priežasčių, – žinoma, tiesa čia pastatoma ant galvos! Ko jie siekia visomis išgalėmis? Sukurti visuotinę palaimą bandai, kuri ganosi žaliose ganyklose, kiekvienam garantuoti saugumą, patogumą, malonumą, gyvenimo palengvinimą; jų dvi labiausiai nuvalkiotos dainelės ir dvi įsikaltos pamokos – tai ,,teisių lygybė“ ir „užuojauta visiems kenčiantiems“, o kančią jie suvokia kaip kažką, kas turi būti panaikinta. Mes, manantys priešingai, įdėmiai ir sąžiningai ištyrinėję, kur ir kaip lig šiol labiausiai vešėjo augalas, vadinamas „žmogumi“, teigiame, kad kiekvieną kartą tai vyko visai priešingomis aplinkybėmis, kad gresiantys jam pavojai turėjo nepaprastai padidėti, jo išradingumas ir vaizduotė (jo „protas“), veikiami ilgalaikės priespaudos ir prievartos, turėjo pavirsti rafinuota drąsa, o jo gyvenimo valia – išaugti iki besąlygiškos galios valios; mes teigiame, kad žiaurumas, prievarta, vergystė, pavojus, tykantis gatvėje ir širdyje, uždarumas, stoicizmas, pagundos ir visokia velniava, visa, kas bloga, siaubinga, tironiška, grobuoniška ir gyvuliška žmogaus sieloje, – taip pat gerai padeda „žmogaus“ rūšies išaukštinimui, kaip viso to priešingybė. – Sakydami tik tai, mes sakome anaiptol ne viską, ir kalbėdami ar tylėdami mes, šiaip ar taip, esame kitame dabartinės ideologijos ir bandos lūkesčių gale – galbūt mes jų antipodai? Kas čia keista, kad mes, „laisvi protai“, ne itin linkę atverti širdį kitiems? Kad mes nelabai linkę pasidalinti tuo, nuo ko gali išsivaduoti protas ir kur link po to jis galbūt pasuks? O jei kalbėsime apie pavojingą formulę „anapus gėrio ir blogio“, dėl kurios mes bent jau nebūsime painiojami su kuo nors kitu, – tai mes esame kažkas kita negu „librespenseurs“, „liberi pensatori“, „laisvaminčiai“ ar kitaip save vadinantys visi tie šaunūs „modernių idėjų“ gynėjai. Kaip namiškiai ar bent svečiai mes pabuvojome įvairiuose dvasios prieglobsčiuose: mes – amžini bėgliai iš tvankių, jaukių kampelių, kuriuose mus bandė sulaikyti palankumas ir priešiškumas, jaunystė, kilmė, atsitiktiniai susitikimai su žmonėmis ir knygomis arba kelionių nuovargis; širstantys, išvydę visokius priklausomybės masalus – garbę, pinigus, aukštas pareigas, jausmų akivarus; dėkingi net už negandą ir permainingą ligą, nes ji visada padėdavo mums išvengti kokios nors taisyklės ir „prietaro“; dėkingi Dievui, velniui, aviai ir kirminui, nepadoriai smalsūs, tyrinėjantys iki žiaurumo, su pirštais, sugriebiančiais tai, kas nesugriebiama, su dantimis ir skrandžiais, suvirškinančiais tai, kas nesuvirškinama, pasišovę imtis bet kokio amato, kuriam reikia guvaus proto ir aštrių juslių; dėl „laisvos valios“ pertekliaus pasirengę visokiai rizikai ir avantiūrai; su išorinėmis ir vidinėmis sielomis, kurių galutinių siekių niekas negali lengvai įžvelgti, su artumomis ir tolumomis, kurių krašto niekas negali prieiti, besislepiantys po šviesos apsiaustu, užkariautojai, panašūs į turto paveldėtojus ir švaistūnus, rinkėjai, nuo ryto iki vakaro tvarkantys savo rinkinius, šykštuoliai, sėdintys ant perpildytų skrynių ir stalčių; taupūs mokydamiesi ir užmiršdami, išradingi schemų kūrėjai, kartais pasididžiuojantys kategorijų lentelėmis, kartais pedantai, kartais nakties pelėdos saulėtą vidurdienį, o prireikus – net daržo baidyklės. Šiandien kaip tik to reikia – juk mes esame apsigimę, prisiekę ir pavydus vienatvės draugai, mūsų giliausios pusiaunakčio ir pusiaudienio vienatvės... Tokie mes esame, mes, laisvi protai! Ir galbūt jūs panašūs į mus, jūs, ateinantys, – jūs, naujieji filosofai? –