Tarkime, jog tiesa yra moteris, – kaip? Argi nepagrįstai įtarinėjama, kad visi dogmatiški filosofai menkai suprato moteris? Kad tas perdėm rimtas ir įkyriai landus artėjimo prie tiesos būdas buvo netikusi ir nederama priemonė moters širdžiai pavergti? Žinoma, jos niekas ir neužkariavo – kiekviena dogmatikos forma stovi šiandien tiesos akivaizdoje susikrimtusi ir nusiminusi. Jeigu ji apskritai dar stovi! Kai kurie pašaipūnai teigia, kad ji seniai guli paslika ant žemės ir net mirtimi vaduojasi. Rimčiau kalbant, pagrįstai galima tikėtis, kad visas dogmatizavimas filosofijoje, atrodantis toks giliamintis ir iškilmingas, iš tikrųjų buvo tik naivus vaikiškumas ir pradžiamokslis ir kad jau turbūt greit ateis laikas, kai bus aiškiai suvokta, kiek nedaug tereikia norint padėti didingo ir besąlygiško filosofijos statinio (dogmatikai iki šiol rentė tik tokius) kertinį akmenį, – užtenka kokio nors prieštvaninio liaudiško prietaro (pavyzdžiui, sielos prietaro, dar ir dabar siautėjančio filosofijoje prietaringų „subjekto“ ir „Aš“ sąvokų pavidalu), galbūt kokio nors žodžių žaismo, gramatikos vilionių arba drąsaus labai ribotų, labai asmeniškų, labai žmogiškų, perdėm žmogiškų faktų apibendrinimo. Matyt, dogmatikų filosofija buvo tik tūkstantmečių senumo pažadas, panašus į tą, kokiu anksčiau buvo astrologija, kuriai iki šiol išeikvota darbo, pinigų, įžvalgaus proto ir kantrybės turbūt daugiau nei kokiam nors rimtam mokslui, – jai ir jos „nežemiškoms“ pretenzijoms Azijoje ir Egipte turime būti dėkingi už didįjį architektūros stilių. Atrodo, kad visi didieji dalykai, prieš tapdami žmogaus savastim kaip amžini imperatyvai, iš pradžių turi paklajoti po žemę milžiniškų, siaubą keliančių grimasų pavidalu, tokia grimasa buvo dogmatinė filosofija, pavyzdžiui Vedanta Azijoje ir platonizmas Europoje. Nebūkim jai nedėkingi, nors, žinoma, turime pripažinti, jog iki šiol blogiausia, ilgiausiai trunkanti ir pavojingiausia iš visų klaidų yra dogmatikų klaida – būtent Platono išrasta grynoji dvasia ir gėris pats savaime. Bet dabar, kai ji įveikta, kai Europa išsivaduoja nuo šio slogučio ir bent jau gali ramiau miegoti, mes, kurių už duotis yra budėti, jaučiamės esą palikuonys tos jėgos, kurią išugdė kova su šia klaida. Kalbėti apie dvasią ir gėrį, kaip kalbėjo Platonas, – be abejo, reiškia tiesą apversti aukštyn kojomis ir paneigti pagrindinę visokio gyvenimo sąlygą – perspektyvą; galima net paklausti, kaip paklaustų gydytojas: „Kur tokią ligą pasigavo gražiausia senovės atžala, Platonas? Ar tik nebus kaltas piktasis Sokratas? Argi Sokratas nebuvo jaunuolių tvirkintojas? Ir ar nenusipelnė jis savo cikutos taurės?“– Bet kova su Platonu, arba, aiškiau šnekant, kad būtų suprantama ir „liaudžiai“, kova su krikščioniška bažnytine tūkstantmečių priespauda – nes krikščionybė yra ne kas kita, kaip platonizmas „liaudžiai“,– sukūrė Europoje tokią nuostabią dvasios įtampą, kokios žemėje dar nėra buvę: lankas taip įtemptas, jog dabar iš jo galima šauti į tolimiausia taikinį. Tiesa, europietis šią įtampą suvokia kaip varginantį būvį; ir jau du kartus puikiu stiliumi buvo bandyta atpalaiduoti lanką: pirmą kartą tai mėgino padaryti jėzuitai, antrą – demokratai švietėjai; pasitelkę spaudos laisvę ir laikraščių skaitymą, pastarieji iš tikrųjų gali pasiekti, kad dvasia nebevargintų pati savęs! (Vokiečiai išrado paraką – šlovė jiems! Bet jie jau atsilygino už tai – jie išrado spaudą.) Tačiau mes, nebūdami nei jėzuitai, nei demokratai, nei netgi tikri vokiečiai, mes, gerieji europiečiai laisvi, labai laisvi protai,– mes jaučiame dar ir visą, dvasios vargą, ir visą jos lanko įtampą! O galbūt strėlę, uždavinį, kas žino? tikslą...

Sils Maria, Oberengadinas
1885 m. birželis

Pirmas skyrius

apie filosofų prietarus

1

Tiesos valia – ji dar ne kartą suvilios mus rizikingiems žingsniams, ta išgirtoji tiesos meilė, apie kurią iki šiol su didžia pagarba šnekėjo visi filosofai, – kokių tik klausimų nepateikė mums ši tiesos valia! Kokių keistų, prastų, įtartinų klausimų! Ši istorija ganėtinai sena, ir vis dėlto atrodo, jog ji ką tik prasidėjo. Tad kas čia nuostabaus, jei pagaliau pasirodysime nepatiklūs, prarasime kantrybę ir nusisuksime? Kad mes patys pasimokysime iš šio sfinkso kelti klausimus? Kas gi toks iš tikrųjų kelia mums klausimus? Ir kas gi toks mumyse iš tikrųjų veržiasi „į tiesą“? – Taip, mes tikrai ilgai sprendėme klausimą, kokios yra šios valios priežastys, ir galiausiai visiškai sustojome prie dar nuodugnesnio klausimo. Mes iškėlėme šios valios vertės klausimą. Tarkime, kad mes geidžiame tiesos, – bet ar ne mieliau būtų trokšti netiesos, netikrumo, netgi nežinojimo? Tiesos vertės problema priėjo prie mūsų, – ar mes patys priėjome prie šios problemos? Kas iš mūsų Edipas? Kas sfinksas? Štai kur pasimatymas – klausimų ir klaustukų! – Ir atsitik tu man taip: galų gale pradėsime galvoti, kad ši problema dar niekad nebuvo iškelta, tarsi mes ją pirmieji išvydome, pirmieji atkreipėme į ją dėmesį, pirmieji ryžomės? Nes čia nemaža rizikos ir galbūt už šią riziką nėra pasaulyje didesnės.

2

„Kaip galėtų kažkas atsirasti iš savo priešybės? Pavyzdžiui, tiesa iš suklydimo? Arba tiesos valia iš apgaulės valios? Arba pasiaukojimas iš savanaudiškumo? Arba saulėta išminčiaus žiūra iš godumo? Ne, tai neįmanoma, o kas apie tai svajoja, yra kvailys arba dar blogiau. Patys vertingiausi dalykai turi turėti kitą, savo kilmę. Jų neįmanoma kildinti iš šio niekingo, nepastovaus, pilno pagundų ir apgaulės pasaulio, iš šios iliuzijų bei geidulių maišaties. Priešingai, jų šaltinis – būties gelmė, amžinybė, neregimas Dievas, „daiktas pats savaime“: čia, o ne kur kitur slypi jų pagrindas!“– Toks samprotavimo būdas – tipiškas prietaras: iš jo galima atpažinti visų laikų metafizikus. Toks vertinimas yra visų jų loginių procedūrų prielaida; remdamiesi šiuo „tikėjimu“, jie bando pasiekti ,,žinojimą“, kurį galop iškilmingai paskelbia „tiesa“. Metafizikų tikėjimo pagrindų pagrindas – tikėjimas vertybių priešprieša. Netgi atsargiausiems iš jų, netgi prisiekusiems „de omnibus dubitandum“ neatėjo į galvą, kad jau čia, prie slenksčio, pats laikas pradėti abejoti. Juk iš tikrųjų galima abejoti, pirma, tuo, ar išvis egzistuoja priešybės, ir antra, tuo, ar tie liaudiški vertinimai ir vertybių priešpriešos, paženklintos metafizikų antspaudu, nėra vien paviršutiniški vertinimai, laikinos perspektyvos, kurios atsiveria žvelgiant tam tikru rakursu, iš apačios į viršų, kad tai, dailininkų žodžiais tariant, yra varlės perspektyva. Kad ir kaip didžiai vertintume tiesą, teisingumą, altruizmą, kažin ar nederėtų gyvenime kur kas labiau vertinti iliuziją, apgaulės, savanaudiškumo ir godumo valią. Galbūt gerų ir garbinamų dalykų vertė paaiškinama kaip tik jų dviprasmiška giminyste, ryšiu su blogais, tariamai priešingais dalykais, netgi esminiu panašumu į juos. Galbūt! – Bet kam rūpi tokie pavojingi „galbūt“! Reikia palaukti, kol ateis nauja filosofų padermė – turinčių kitokį skonį ir kitokius polinkius, negu turėjo ankstesni filosofai, – pavojingo „galbūt“ visomis jo prasmėmis filosofų padermė. – Ir kalbant visiškai rimtai: aš matau – tokie nauji filosofai ateina.

3

Aš gana ilgai stebėjau filosofus, akylai žiūrėjau, ką jie rašo tarp eilučių, ir dabar sakau pats sau: didesnę, sąmoningo mąstymo, taip pat filosofinio mąstymo dalį lemia instinktai – mes turime pakeisti ankstesnį požiūrį taip, kaip kad pakeitėme požiūrį į paveldėjimą ir „įgimtas“ savybes. Gimimo aktas mažai ką reiškia visame paveldimų savybių perdavimo procese; lygiai taip pat ir sąmonė nėra priešinga (kokia nors principine prasme) instinktams: sąmoningam filosofo mąstymui paprastai slapčia vadovauja instinktai, verčiantys jį judėti tam tikru keliu. Visokia logika ir tariamai savarankiškas minties judėjimas priklauso nuo vertinimų, tiksliau pasakius, nuo fiziologinių tam tikro gyvenimo būdo išsaugojimo reikalavimų. Pavyzdžiui, apibrėžtumas vertingesnis už neapibrėžtumą, iliuzija ne tokia vertinga, kaip „tiesa“,– tokie vertinimai, nepaisant reguliatyvios jų reikšmės mums, gali būti tik paviršutiniški vertinimai, tam tikra niaiserie rūšis, reikalinga išsaugoti panašioms į mus būtybėms. Žinoma, tarus, kad visai ne žmogus yra „daiktų matas“...

4

Sprendinio klaidingumas mums dar neleidžia prieštarauti jam, ir čia mūsų naujoji kalba, matyt, labiausiai rėžia ausį. Svarbu kas kita: kiek sprendinys skatina gyvenimą, padeda išsaugoti jį ir išsaugoti ar net ugdyti rūšį; ir mes iš esmės linkę teigti, kad klaidingiausi sprendiniai (jiems priskirtini ir sintetiniai sprendiniai) yra mums patys reikalingiausia kad, nepripažinęs loginių fikcijų, nelygindamas tikrovės su išgalvotų besąlygiškų ir sau tapačių esybių pasauliu ir nuolat nefalsifikuodamas pasaulio skaičiais, žmogus negalėtų gyventi. Klaidingų sprendinių išsižadėjimas būtų gyvenimo išsižadėjimas, gyvenimo neigimas. Pripažinti netiesą gyvenimo sąlyga – žinoma, tai reiškia pavojingai priešintis įprastiniam daiktų vertės jausmui; ir filosofija, kuri tam ryžtasi, vien jau tuo persikelia anapus gėrio ir blogio.

5

Žiūrėti į filosofus pusiau nepatikliai, pusiau ironiškai skatina ne tai, jog nuolat regi, kokie jie nekalti – kaip dažnai ir lengvai susipainioja ir klysta; žodžiu, ne jų vaikiškumas – tikri vaikai! – bet štai kas: filosofai žaidžia ne visai sąžiningai. O juk kokį didžiulį, kokį dorybingą triukšmą jie sukelia, jei tik kas nors, kad ir netiesiogiai, paliečia tiesos problemą. Visi jie dedasi priėję prie savo išvadų remdamiesi šalta, gryna, dieviškai netrikdoma dialektika (kitaip negu visokie mistikai, kurie, būdami nenuovokesni ir sąžiningesni, kalba apie „inspiraciją“). Iš tikrųjų filosofai specialiai parinktais argumentais tik ramsto išankstinę tezę, atsitiktinę mintį, „įkvėpimą“, abstrakčiai suformuluotą, išgrynintą slaptą troškimą; visi jie advokatai, tik nenori būti taip vadinami. Dažniausiai jie tik gudriai gina „tiesomis“ vadinamus savo prietarus, – jiems labai trūksta drąsios sąžinės, kuri kaip tik to nebijo pripažinti, labai trūksta gero drąsos skonio, kuris taip pat leidžia tai suprasti, – kad perspėtų priešą arba draugą, pademonstruotų bravūrą ar tiesiog iš savęs pasišaipytų. Perdėtai mandagus ir didžiai moralus Tartiufas, manieringas senis Kantas, bandantis mus nuvilioti dialektikos šunkeliais, vedančiais į kategorinį imperatyvą, – štai spektaklis, kurį matydami mes, išpaikintieji, šypsomės ir su dideliu malonumu stebime nusenusių moralistų ir pamokslininkų suktybes. Šypsomės regėdami matematinius fokusus, kuriais Spinoza savo filosofijai, teisingiau pasakius, „savo išminties meilei“ užmauna žalvario šarvus, norėdamas įbauginti būsimus užpuolikus, kurie drįstų žvilgtelėti į neįveikiamą skaistuolę, į šią Atėnę Paladę, – kiek daug jo paties drovumo ir silpnumo atskleidžia šis ligoto atsiskyrėlio maskaradas!

6

Pamažu man išaiškėjo, kas iki šiol buvo kiekviena didžioji filosofija, – tai jos kūrėjo išpažintis, savotiški memuarai, parašyti be valios pastangų ir nejučia; be to, supratau, kad moralūs (ar amoralūs) ketinimai sudaro kiekvienos filosofijos užuomazgą, iš kurios kaskart išauga visas augalas. Iš tikrųjų, aiškinantis, iš kur kilo abstrakčiausi metafiziniai filosofo teiginiai, geriausia (ir protingiausia) būtų pirmiausia paklausti savęs: kokia moralė turima galvoje (jis turi galvoję)? Todėl aš manau, kad filosofiją pagimdė ne „pažinimo potraukis“, o visai kitas instinktas, pasinaudojęs pažinimu (ir nepažinimu!) tik kaip įrankiu. Kas panagrinės pagrindinius žmogaus potraukius štai kokiu aspektu – kokią įtaką jie gali padaryti kaip inspiruojantys genijai (ar demonai ir koboldai), tas išsiaiškins, kad kiekvienas jų jau spėjo susidomėti filosofija, – ir kad kiekvienas jų mielai sutinka būti galutiniu būties tikslu ir teisėtu kitų potraukių viešpačiu. Juk kiekvienas potraukis siekia viešpatauti ir pats bando filosofuoti. – Žinoma, mokslininkams, tikriems mokslo vyrams, viskas gali būti kitaip ir, ko gero, „geriau“, – jie tikrai turi kažkokį ypatingą pažinimo potraukį, kažkokį mažą, nuo nieko nepriklausomą laikrodžio mechanizmą: užtenka tik prisukti, ir jis jau darbuojasi be ryškesnės kitų mokslo vyrų potraukių įtakos. Tikrieji mokslininkų „interesai“ paprastai slypi kitur, – pavyzdžiui, šeimoje arba piniguose, arba politikoje; ir beveik visiškai nesvarbu, kokioje mokslo vietoje sukasi „teikiančio vilčių“ jauno darbštuolio maža mašina ir kuo jis taps – geru filologu, mikologu ar chemiku, – jo neapibūdina tai, kuo jis taps. Priešingai, filosofas neturi nieko beasmeniško; ypač jo moralė aiškiai rodo, kas jis yra, t. y. kokia jo slapčiausių potraukių hierarchija.

7

Kokie pikti gali būti filosofai! Aš nežinau nieko nuodingesnio už juoko strėlę, Epikūro paleistą į Platoną ir platonikus: jis juos pavadino Dionysiokolakes. Paraidžiui tai reiškia „Dionisijo pataikūnai“, t. y. tirono parankiniai ir padlaižiai, bet jis norėjo pasakyti dar ir tai, kad „jie visi yra aktoriai, juose nėra nieko tikra“ (nes Dionysiokolax buvo populiari bendrinė aktoriaus pravardė). Būtent čia ir slypėjo piktos pajuokos geluonis: Epikūrą erzino Platonui ir jo mokiniams būdinga iškilni saviinscenizacijos maniera, svetima senam mokytojui iš Šamo, pasislėpusiam savo sodelyje Atėnuose ir parašiusiam tris šimtus knygų, – gal iš pasipiktinimo Platonu, gal iš garbės troškimo, kas žino? – Graikijai prireikė šimto metų, kad išsiaiškintų, kas buvo tas sodo dievas Epikūras. – Bet ar ji išsiaiškino? –

8

Kiekvienai filosofijai ateina metas, kai į sceną įžengia filosofo „įsitikinimas“; kaip sakoma senoje misterijoje:
adventavit asinus
pulcher et fortissimus.

9

Jūs norite gyventi ,,pagal gamtą“? Kilnieji stoikai, kaip klaidina žodžiai! Įsivaizduokite tokią esybę, kokia yra gamta: nepaprastai išlaidi ir neįtikimai abejinga, nieko nesiekianti ir į nieką neatsižvelgianti, neturinti gailesčio ir teisingumo jausmo, vaisinga, bevaisė ir sykiu nežinoma, įsivaizduokite soste sėdintį Abejingumą – kaip jūs galėtumėte gyventi ,,pagal abejingumą“? Gyventi – ar tai nereiškia norėti visai ko kito nei ši gamta? Ar gyventi nereiškia vertinti, teikti kam pirmenybę, būti neteisiam, ribotam ir suinteresuotam? O tarus, kad jūsų imperatyvas „gyventi pagal gamtą“ iš esmės reiškia tik ,,gyventi pagal gyvenimą“, – argi jūs galėtumėte to nepadaryti? Tad kam skelbti principu tai, kas jūs esate ir kuo negalite nebūti? – Iš tikrųjų viskas yra kitaip: nors jūs susižavėję vaizduojate, jog išskaitėte gamtoje savo įstatymo kanoną, faktiškai jūs siekiate kažko priešingo, jūs, keistuoliai aktoriai ir apsigaudinėtojai! Puikybė verčia jus priskirti gamtai, netgi gamtai, savo moralę; bei savo idealą ir įdiegti juos joje; jūs reikalaujate kad ji būtų gamta „pagal Stoją“, ir norėtumėte, kad visa būtis būtų tik jūsų atvaizdas – milžiniškas amžinas stoicizmo triumfas ir apibendrinimas! Nepaisant tiesos meilės, jūs taip ilgai, taip atkakliai, taip hipnotiškai apduję vertėte save žiūrėti į gamtą klaidingai, būtent stoiškai, kad jau ir nebegalite žiūrėti kitaip, ir galiausiai kažkoks begalinis išdidumas įžiebia jums pamišėlišką viltį: kadangi jūs sugebate taip puikiai prievartauti save – juk stoicizmas yra prieš save nukreipta prievarta, – tai ir gamta leisis prievartaujama: argi stoikai nėra gamtos dalis?.. Bet tai sena ir amžina istorija, – tai, kas tada nutiko stoikams, atsitinka ir dabar, vos tik kokia nors filosofija pradeda tikėti pati savimi. Filosofija visada kuria pasaulį pagal savo atvaizdą, ji kitaip negali. Pati filosofija yra tironiškas potraukis, dvasinė galios valia, „pasaulio kūrimo“ valia, causa prima valia.

10

Uoliai, subtiliai ir netgi, sakyčiau, gudriai šiandien Europoje gvildenama „tikrojo ir regimybės pasaulio“ problema verčia susimąstyti ir įsiklausyti į save: tas, kas negirdi nieko daugiau – tik „tiesos valią“, tas tikrai negali didžiuotis savo klausa. Retsykiais čia iš tikrųjų gali būti įpainiota tokia tiesos valia, avantiūristinis ryžtas žūtbūt tai pasiekti, savo pozicijas praradusio metafiziko ambicijos – jis galiausiai vis tiek pasirinks saują „tikrumo“, o ne puikių galimybių vežimą; gali pasitaikyti ir puritoniškų sąžinės fanatikų, kurie pasirengę veikiau padėti galvą už tikrą Nieką negu už nepatikimą Kažką. Bet tai – nihilizmas ir puolusios į neviltį, mirtinai nuvargusios sielos požymis: šios dorybės demonstruojama narsa tėra apsimetimas. Stipresni, gyvybingesni ir gyvenimo dar trokštantys mąstytojai, regis, yra kitokie: jie pasisako prieš regimybę, niekinamai taria žodį „perspektyva“, savo kūno tikrumą vertina ne daugiau už tikrumą iliuzijos, jog žemė nejuda, ir todėl, atrodo, jie pasirengę su šypsena išleisti iš rankų tikrąjį savo turtą (nes kas gi gali būti tikresnio už nuosavą kūną?), – tačiau kas žino, ar sielos gelmėse jie netrokšta atsikariauti kažką daug patvaresnį, ką anais laikais turėjo žmonės, kažką iš senųjų tikėjimo turtų: galbūt „nemirtingą sielą“, galbūt „senąjį Dievą“, žodžiu, idėjas, kuriomis vadovaujantis galima gyventi geriau, t. y. pilnakraujiškiau ir linksmiau negu vadovaujantis „moderniomis idėjomis“? Jie nepasitiki moderniomis idėjomis, netiki tuo, kas sukurta vakar ir šiandien; galbūt čia dar prisideda lengvas persisotinimas ir ironija, negalinti pakęsti įvairiausios kilmės sąvokų bric-?-brac , t. y. to, ką šiandien rinkai siūlo vadinamasis pozityvizmas. Jų rafinuotam skoniui atgrasus visų šių tikrovės pseudofilosofų lopų ir lopynėlių margumas, nes tokioje filosofijoje nauja ir tikra – tik tas margumas. Matyt, reikia pripažinti, kad šie tikrovės neigėjai, tyrinėjantys pažinimą per mikroskopą, yra teisūs: jų instinktas, vejantis juos iš dabartinės tikrovės, yra neįveikiamas, – o kam mums rūpintis vedančiais atgal klaidžiais takeliais! Svarbiausia ne tai, kad jie nori grįžti „atgal“, o tai, kad jie nori eiti „šalin“. Šiek tiek daugiau jėgos, polėkio, drąsos, artistizmo – ir jie panorėtų eiti lauk, – o ne atgal! –

11

Man atrodo, kad šiandien visur stengiamasi nepastebėti tikrojo Kanto poveikio vokiečių filosofijai ir ypač protingai nutylėti klausimą, kokią reikšmę jis sau priskyrė. Visų pirma ir labiausiai Kantas didžiavosi savo kategorijų lentele; laikydamas ją rankose, jis sakė: „Štai sunkiausias dalykas, kokį buvo galima kada nors padaryti metafizikos labui.“ – Reikia teisingai suprasti tą „buvo galima“: jis didžiavosi atradęs naują žmogaus sugebėjimą, sintetinių apriorinių sprendinių sugebėjimą. Tarkim, jis klydo, bet vokiečių filosofijos plėtrą ir spartų suklestėjimą lėmė šis pasididžiavimas ir visų jaunesniųjų lenktyniavimas siekiant atrasti ką nors dar labiau vertą pasididžiavimo – bet kuriuo atveju bent jau „naujus sugebėjimus“! – Tačiau pamąstykime, – pats laikas. Kantas klausė savęs: kokiu būdu galimi aprioriniai sintetiniai sprendiniai? – Ir ką gi jis atsakė? Jie galimi dėl sugebėjimo! Deja, jis atsakė ne trim žodžiais, o taip išsamiai, taip iškilmingai, su tokiu vokišku giliamintiškumu ir vingrumu, kad niekas nesugebėjo išgirsti komiškos niaiserie allemande , slypinčios tokiame atsakyme. Visi tiesiog netilpo kailyje: taip žavėjosi tuo nauju sugebėjimu; ir džiūgavimas pasiekė apogėjų, kai Kantas atrado žmoguje dar ir moralinį sugebėjimą, nes tuo metu vokiečiai buvo moralūs, o ne „politiniai realistai“. Atėjo vokiečių filosofijos medaus mėnuo; visi jaunieji Tiubingeno teologai netrukus išsklido po kaimus ieškodami „sugebėjimų“. Ir ko tik nerado tais nekaltais, turtingais, jaunatviškais vokiečių dvasios laikais! Tačiau staiga prabilo piktoji romantizmo fėja, ir jos daina nuskambėjo tuo metu, kai vokiečiai dar nemokėjo atskirti „atrasto“ nuo „išrasto“. Pirmiausia jie įgijo „viršjusliškumo“ sugebėjimą: Schellingas jį pakrikštijo intelektualine žiūra, ir tai atitiko slapčiausius tuo metu dar dorybingų vokiečių geismus. Būtų didžiausia neteisybė, jei mes rimtai žiūrėtume į visą šį išdykėlišką ir svajingą judėjimą ar net piktintumės juo, nes jis – tai jaunystė, kad ir kaip drąsiai ir iššaukiančiai ji rengtųsi pilkų ir senatviškų sąvokų rūbais. Na, bet gana, – pasenome, ir mūsų svajonės išsisklaidė. Atėjo laikas, ir pradėta iš nuostabos trinti kaktas – jos trinamos iki šiol. Daug svajota, ir pirmasis svajotojas buvo senelis Kantas. „Galios galia“, – jisai sakė ar bent jau galvojo. Bet ar tai yra atsakymas? Ar paaiškinimas? O gal veikiau tik klausimo pakartojimas? Kodėl migdo opijus? „Galios galia“,– virtus dormitiva,– atsako garsusis Moliere'o gydytojas:

ąuia est in eo virtus dormitiva,
cujus est natura sensus assoupire

Tačiau tokie atsakymai tinka tik komedijai, ir pagaliau atėjo metas Kanto klausimą „kokiu būdu galimi aprioriniai sintetiniai sprendiniai?“ pakeisti kitu klausimu: „Kodėl reikia tikėti tokiais sprendiniais?“, t. y. atėjo metas suvokti, kad, norint išsaugoti mūsų rūšį, reikia tikėti tokiais sprendiniais, nors, žinoma, jie gali būti klaidingi! Arba, kalbant aiškiau, šiurkščiai ir tiesiai: aprioriniai sintetiniai sprendiniai išvis neprivalo „būti galimi“, mes neturime teisės jų savintis, mūsų lūpose jie skamba perdėm klaidingai. Ir vis dėlto būtina tikėti jų teisingumu – tai tas paviršutiniškas tikėjimas ir regimybė, be kurios mes negalėtume išsiversti mūsų gyvenimo optikos perspektyvoje. – Ir galiausiai, turint omenyje tą didžiulį poveikį, kurį „vokiečių filosofija“ (tikiuosi, jos teisė į kabutes visiems aiški?) padarė visai Europai, nėra abejonės, kad čia tikrai veikė tam tikra virtus dormitiva: visi buvo sužavėti, kad įvairių tautų kilnių dykinėtojų, dorybės sergėtojų, mistikų, menininkų, trim ketvirtadaliais krikščionių ir politinių tamsybininkų terpėje su vokiečių filosofija atsirado priešnuodis visagaliui sensualizmui, įsiveržusiam į mūsų amžių iš praėjusio šimtmečio, trumpai tariant, –„sensus assoupire“...

12

Materialistinė atomistika priskirtina tiems dalykams, kurie yra įtikinamiausiai paneigti, ir tikriausiai šiandien tarp Europos mokslininkų nerastume nė vieno, kuris būtų toks nemokša, kad ją laikytų reikšmingesniu dalyku negu vien patogia naudoti namuose išraiškų santrumpa. Pirmiausia padėkokime lenkui Boscovichiui , kuris kartu su lenku Koperniku iki šiol yra didžiausias ir nenugalimas regimybės priešininkas. Kopernikas, nepaisydamas pojūčių duomenų, įtikino mus, kad žemė nestovi vietoje, o Boscovichius įkalbėjo atsisakyti tikėjimo tuo, kas žemėje dar liko tvirta ir nepajudinama: tikėjimo „medžiaga“, „materija“, „žemės kruopelyte“ – atomu. Tai buvo didžiausia kada nors žemėje laimėta pergalė prieš pojūčius. – Tačiau reikia eiti tolyn ir paskelbti žūtbūtinį karą taip pat ir „atomistiniam poreikiui“: šis, kaip ir dar garsesnis „metafizinis poreikis“, vis dar pavojingai egzistuoja tose srityse, kuriose vargu ar galima įtarti jį esant. Ir visų pirma reikia pribaigti kitą, dar lemtingesnę atomistiką, kurią stropiausiai ir ilgiausiai skleidė krikščionybė, – sielos atomistiką. Tebūnie mums leista šiais žodžiais įvardyti tikėjimą tuo, kad siela kaip monada, atomon, yra nesunaikinama, nedaloma ir amžina; šalin šį tikėjimą iš mokslo! Tarp mūsų kalbant, tai nereiškia, kad reikia atmesti vieną iš seniausių ir garbingiausių hipotezių ir atsisakyti pačios „sielos“; taip nutinka negrabiems gamtotyrininkams – vos tik jie paliečia „sielą“, ji jiems išnyksta. Sielos hipotezę galima suformuluoti naujai, subtiliau: pilietines teises moksle turi įgyti tokios sąvokos, kaip „mirtinga siela“, „siela – subjekto daugialypumas“ ir „siela – potraukių ir afektų socialinė konstrukcija“. Naujasis psichologas įveikė prietarus, iki šiol vešliai kerojusius sielos vaizdinio dirvoje, bet kartu save tarsi išvijo į naują dykumą ir susidūrė su nauju nepasitikėjimu – ko gero, senieji psichologai gyveno patogiau ir linksmiau, – tačiau būtent todėl dabar jis yra pasmerktas išradimui ir – kas žino? – galbūt atradimui. –

13

Psichologams reikėtų gerai pamąstyti prieš paskelbiant savisaugos instinktą svarbiausiu organinės būtybės instinktu. Juk gyva būtybė visų pirma nori išlieti savo energiją – pats gyvenimas yra galios valia, o savisauga tėra vienas iš netiesioginių ir dažniausiai pasitaikančių to padarinių. Trumpai tariant, čia, kaip ir visur, reikia saugotis nereikalingų teleologinių principų, taigi ir savisaugos instinkto (už jį mes turime būti dėkingi Spinozos nenuoseklumui). Būtent to reikalauja metodas, neišvengiamai suponuojantis principų ekonomiją.

14

Kelių, gal penkių ar šešių žmonių galvose dabar brėkšta mintis, jog fizika taip pat tik interpretuoja ir tvarko pasaulį (pagal mūsų mastelį! – jums leidžiant), bet jo neaiškina; tačiau kol ji grindžiama pojūčiais, ji yra laikoma kažkuo daugiau ir dar ilgai bus tuo laikoma – būtent pasaulio aiškintoja. Jai talkina akys ir pirštai, regėjimas ir lytėjimas, ir tai keri plebėjišką epochą, ją įtikina ir palenkia, nes epocha instinktyviai remiasi amžinai populiaraus sensualizmo tiesos kanonu. Kas aišku, kas „paaiškinta“? Tik tai, ką galima matyti ir liesti, – tuo reikia apriboti kiekvienos problemos nagrinėjimą. Ir priešingai: būtent pasipriešinimas jusliškumui lemia platoniškojo, aristokratiškojo mąstymo žavesį. Jis pakerėjo žmones, kurių jausmai stipresni ir reiklesni negu mūsų amžininkų ir kuriems didžiausią džiaugsmą teikė gebėjimas įvaldyti tuos jausmus, panaudojant blyškių, pilkų ir šaltų sąvokų tinklą, užmetamą ant chaotiško pojūčių verpeto – pojūčių tunto, kaip pasakytų Platonas. Toks platoniškas pasaulio įveikimas ir interpretavimas teikė visai kitokį malonumą negu tas, kurį mums šiandien siūlo fizikai, taip pat fiziologai darvinistai ir antiteleologai su savo „minimalios energijos“ ir maksimalaus kvailumo principu. „Ten, kur nieko negalima matyti ir liesti, nėra ko žmogui ir ieškoti“, – žinoma, tai visai kitoks imperatyvas negu platoniškasis, tačiau tvirtiems, darbštiems ateities mašinistams ir tiltų statytojams, kurie turės atlikti paprastą, juodą darbą, jis kaip tik geriausiai tinka.

15

Norint tyrinėti fiziologinius procesus ramia sąžine, reikia remtis požiūriu, kad pojūčių organai nėra reiškiniai idealistinės filosofijos prasme: jeigu jie būtų reiškiniai, tai negalėtų būti priežastimis! Taigi reikia remtis sensualizmu – jei ne euristinio principo, tai bent reguliatyvinės hipotezės prasme. – Kaip? Juk kiti teigia, jog išorinis pasaulis – tai mūsų pojūčių organų kūrinys? Bet juk tada ir mūsų kūnas, kaip šio išorinio pasaulio dalis, būtų mūsų pojūčių organų kūrinys! O tada ir patys mūsų pojūčių organai būtų mūsų organų kūrinys. Mano nuomone, tai yra fundamentalus reductio ad absurdum, aišku, tarus, kad sąvoka causa sui yra visiškai absurdiška. Taigi išorinis pasaulis nėra mūsų pojūčių organų kūrinys? –

16

Vis dar pasitaiko atitrūkusių nuo pasaulio savistabos entuziastų, kurie tiki, kad egzistuoja „betarpiškos tikrybės“, pavyzdžiui, ,,aš mąstau“, arba ,,aš noriu“ (Schopenhauerio prietaras): tarsi pažinimo dalykas čia būtų grynas ir nuogas kaip „daiktas pats savaime“, ir nei subjektas, nei objektas negalėtų sukelti jokios painiavos. Tačiau aš vis kartosiu, kad „betarpiška tikrybė“, kaip ir „absoliutus pažinimas“, ir „daiktas pats savaime“, yra contradictio in adjecto ; pagaliau reikia išsivaduoti iš žodžių vilionių! Tegul paprasti žmonės mano, jog pažinimas – tai absoliutus žinojimas, bet filosofas turi sau pasakyti: „Analizuodamas procesą, reiškiamą sprendiniu „aš mąstau“, iškeliu daug drąsių teiginių, kuriuos pagrįsti sunku, o galbūt visai neįmanoma: pavyzdžiui, kad tai – aš, kuris mąsto, kad apskritai turi būti kažkas, kas mąsto, kad mąstymas yra veikla kažkokios būtybės, mąstomos kaip priežastis; kad yra „Aš“ ir pagaliau kad tvirtai žinoma, ką reikia vadinti žodžiu „mąstymas“, ir kad aš žinau, kas yra mąstymas. Juk jeigu aš negalėčiau pats viso to išsiaiškinti, tai kuo remdamasis galėčiau nustatyti, kad tai, kas vyksta, yra „mąstymas“, o ne, tarkime, „norėjimas“ ar „jutimas“? Žodžiu, kiekvienas „aš mąstau“ numato, kad dabartinį būvį aš gebu palyginti su kitais iš asmeninės patirties man žinomais būviais ir nustatyti, koks tas būvis yra, – šis sprendinys remiasi kitu „žinojimu“ ir todėl bet kuriuo atveju man nėra „betarpiškai tikras“. “– Taigi „betarpiška tikrybe“ tegul sau tiki paprasti žmonės, o filosofui kyla daug metafizinių klausimų, galima pasakyti, intelekto sąžinės klausimų: „Iš kur aš imu mąstymo sąvoką? Kodėl aš tikiu priežastimi ir padariniu? Kas suteikia man teisę kalbėti apie „Aš“, juolab apie „Aš“ kaip priežastį ir pagaliau apie „Aš“ kaip minčių priežastį?“ Kas šiandien ryžtasi iškart atsakyti į tokius metafizinius klausimus, remdamasis savita pažinimo intuicija, – kaip kad žmogus, sakantis: „Aš mąstau ir žinau, kad tai mažų mažiausiai tikra, realu ir akivaizdu“, – iš to filosofas pasijuoks ir pateiks du klausimus. „Gerbiamas pone, – pasakys jis ar leis suprasti, – neįtikėtina, kad jūs neklystumėte, bet kodėl gi jums būtinai reikia tiesos?“ –

17

Apie logikų prietarus: aš visada akcentuosiu vieną menką faktą, kurį labai nenoriai pripažįsta prietaringieji, būtent kad mintis ateina, kai „ji“ nori, o ne kai „aš“ noriu. Todėl sakyti, kad subjektas „Aš“ yra predikato „mąstau“ sąlyga, reiškia iškraipyti dalykų padėtį. Mąstoma (es denkt), bet juk šis „tai“ (es) yra tas pats garsusis „Aš“ – tai, švelniai tariant, tėra prielaida, teigimas, o ne „betarpiška tikrybė“. Pagaliau tame „mąstoma“ esama kažkokio nesaikingumo: jau šis „tai“ (es) reiškia įvykio interpretavimą ir nėra paties įvykio dalis. Laikantis gramatinio įpročio, samprotaujama taip: „Mąstymas yra veikla, o veikla reikalauja veikėjo, taigi...“ Remdamasi analogiška schema, senoji atomistika ieškojo jėgai materijos, kruopelytės, kurioje jėga slypi, iš kurios ji ir veikia, atomo; bet geresnės galvos galiausiai išmoko išsiversti be tokios „žemiškosios liekanos“, ir galbūt vieną gražią dieną logikai taip pat išmoks išsiversti be to mažo „es“, į kurį išsigimė senasis garbingasis „Aš“.

18

Tiesą sakant, visą teorijos žavesį sudaro tai, kad ją galima paneigti: kaip tik tuo ji masina šviesesnes galvas. Matyt, daugybę kartų paneigta „laisvos valios“ teorija vis dar egzistuoja tik dėl šio žavesio: nuolat atsiranda kas nors, manantis esąs pakankamai pajėgus ją paneigti.

19

Filosofai kalba apie valią taip, tarsi ji būtų geriausiai žinomas dalykas pasaulyje, o Schopenhaueris leido suprasti, kad tik valią mes ir žinome – visiškai ir be menkiausių išlygų. Tačiau aš vis manau, jog Schopenhaueris ir šiuo atveju pasielgė taip, kaip apskritai elgiasi filosofai, – perėmė ir išpūtė žmonėse paplitusį prietarą. Man atrodo, kad valia – sudėtingas dalykas ir tik kaip žodis ji vientisa – būtent šioje žodinėje vienovėje ir slypi populiarus prietaras, kuriam neatsispyrė visada neatsargūs filosofai. Būkime nors kartą atsargesni, būkime „nefilosofiški“ ir pasakykime: visų pirma kiekviename valios akte slypi daugybė jutimų – ir būvio, iš kurio mes norime išeiti, jutimas, ir būvio, kurio siekiame, jutimas, taip pat jutimas to, kad mes išeiname iš vieno, o kito siekiame, ir dar su visa tuo susijęs raumenų pastangų jutimas, kuris atsiranda iš įpročio netgi tada, kai mes nejudiname nei rankų, nei kojų. O pripažinus, kad jutimas ar, tiksliau pasakius, jutimai yra sudedamoji valios akto dalis, reikia pripažinti, kad ir mąstymas yra tokia dalis. Kiekviename valios akte slypi komanduojanti mintis, ir nereikia manyti, jog ją galima taip atskirti nuo viso akto, kad liktų tik valia! Trečia, valia yra ne tik jutimų ir mąstymo kompleksas, bet visų pirma afektas – būtent „komandavimo afektas“. Tai, kas vadinama „valios laisve“, iš esmės ir yra viršumo afektas, viršumo prieš tą, kas turi paklusti. „Aš esu laisvas“, „jis“ turi paklusti – to suvokimas slypi kiekvienoje valioje, taip pat kaip ir įtemptas dėmesys, tiesus žvilgsnis, fiksuojantis tik vieną dalyką, besąlygiškas padėties vertinimas „dabar daryk tik tai ir nieko daugiau“, vidinis įsitikinimas, kad bus paklūstama, ir viskas, be ko negalima įsivaizduoti įsakymus duodančio žmogaus būvio. Žmogus, kuris nori (will), įsako kažkam savyje, kas paklūsta arba apie ką žmogus galvoja, kad tai jam paklūsta. O dabar atkreipkime dėmesį į tai, kas nuostabiausia valioje – šiame sudėtingame dalyke, kurį paprasti žmonės apibūdina tik vienu žodžiu. Kadangi šiuo atveju mes ir įsakome, ir paklūstame, o paklusdami patiriame po valios akto paprastai kylančius prievartos, spaudimo, pasipriešinimo ir postūmio jausmus ir, be to, apgaudinėdami save, stengiamės įveikti tą dvilypumą sintetine sąvoka „Aš“, tai paskui valios aktą nutįsta visa grandinė klaidingų išprotavimų, taigi ir klaidingų pačios valios vertinimų. Galiausiai norintysis nuoširdžiai tiki, kad veikimui pakanka valios. Kadangi dažniausiai valia reiškėsi tik ten, kur pagrįstai buvo galima laukti, kad įsakymas bus įvykdytas, t. y. jam bus paklusta, tai susidaręs įspūdis, jog veiksmas esąs būtinas, virto jausmu. Žodžiu, norintysis iš esmės yra įsitikinęs, kad valia ir veiksmas yra neatskiriami, – sėkmę, noro įvykdymą jis priskiria pačiai valiai ir kartu su sėkme patiria vis stiprėjantį galios jausmą. „Valios laisvė“ – šie žodžiai nusako įvairiapusį valios reiškėjo pasitenkinimo būvį: jis įsakinėja ir kartu tapatina save su vykdytoju; triumfuodamas jis įveikia kliūtis ir daro išvadą, kad pati jo valia įveikia pasipriešinimą. Tokiu būdu valios reiškėjo pasitenkinimas didėja dėl jo vykdomųjų organų sėkmės; šie organai traktuojami kaip klusnios jam „žemesnės valios“ arba „žemesnės sielos“ – juk mūsų kūnas tėra iš daugelio sielų susidedanti socialinė konstrukcija. L'effet c'est moi : vyksta tai, kas vyksta kiekvienoje gerai sutvarkytoje ir laimingoje bendruomenėje, – valdančioji klasė tapatina save su visos visuomenės sėkme. Valia – tai neišvengiamas įsakinėjimas ir paklusimas socialinės daugelio „sielų“ sąrangos aplinkybėmis; štai kodėl filosofas turėtų reikalauti, kad valia būtų nagrinėjama moralės požiūriu, – moralės, suprastos kaip mokymas apie viešpatavimo santykius, kuriems esant atsiranda „gyvenimo“ fenomenas.

20

Atskiros filosofinės sąvokos nėra atsitiktinės, jos rutuliojasi ne kiekviena skyrium, bet tarpusavio sąryšyje ir yra viena kitai giminingos; ir nors mums atrodo, jog minties istorijoje jos iškyla staiga ir netikėtai, iš tikrųjų jos priklauso sistemai, prilygstančiai viso kontinento faunai, pagaliau tai patvirtina ta aplinkybė, kad įvairiausi filosofai nė kiek nedvejodami vis iš naujo užpildo žinomą pradinę galimų filosofijų schemą. Tarsi veikiami nematomos jėgos, jie nuolat juda ta pačia trajektorija, – kad ir kokie nepriklausomi vienas nuo kito jie jaustųsi kritikuodami ar sistemindami, juos kažkas veda, kažkas veja tam tikra tvarka vieną paskui kitą – minėtas įgimtas sąvokų sistemiškumas ir giminystė. Jų mąstymas iš tikrųjų yra ne tiek atradimas, kiek pakartotinis pažinimas, seno prisiminimas, grįžimas į tolimus, senus sielos namus su jiems būdinga vidaus tvarka, iš kurios kadaise išsirutuliojo visos filosofijos sąvokos: šiuo atžvilgiu filosofavimas yra kažkas panašaus į aukščiausio rango atavizmą. Nuostabų šeimyninį viso indiškojo, graikiškojo, vokiškojo filosofavimo panašumą galima paaiškinti ganėtinai paprastai. Kalbinės giminystės atveju dėl bendros gramatikos filosofijos – aš turiu galvoje nesuvoktą tų pačių gramatinių funkcijų viešpatavimą – iš anksto viskas paruošta neišvengiamai vienodai filosofinių sistemų plėtrai ir sekai, o kurioms nors kitoms pasaulio interpretacijos galimybėms kelias yra užkirstas. Uralo – Altajaus kalbinio arealo (jame subjekto sąvoka menkiausiai išplėtota) filosofai tikriausiai žvelgs pasaulį kitaip ir judės kitomis trajektorijomis negu indogermanai ar musulmonai: tam tikrų gramatinių funkcijų prievarta galiausiai yra ir fiziologinių vertinimų, ir rasės ypatybių prievarta. – To, kas pasakyta, matyt, pakaks, kad įsitikintume, kaip paviršutiniškai Locke‘as aiškina idėjų kilmę.

21

Causa sui – geriausias iš iki šiol išgalvotų vidinių prieštaravimų, kažkuo panašus į priešingą prigimčiai loginį savęs prievartavimą, bet dėl beribio išdidumo būtent šioje beprasmybėje žmonės baisiausiai susipainiojo. Metafiziškai superliatyvine žodžių prasme suvokiamos ,,valios laisvės“ poreikis, deja, iki šiol tebevyraujantis pusmokslių galvose, poreikis visiškai atsakyti už savo poelgius, nuėmus šią naštą nuo Dievo, pasaulio, protėvių, atsitiktinumo, visuomenės, yra ne kas kita, kaip noras būti causa sui ir su Miunhauzeną pranokstančiu įžūlumu už plaukų ištraukti save iš Nieko pelkės į Būtį. Taigi jei kas nors sugebės įžvelgti šios garsiosios „laisvos valios“ sąvokos prasčiokišką naivumą ir išbrauks ją iš savo galvos, aš prašysiu jį žengti dar vieną žingsnį ir nuo šiol išbraukti iš savo galvos ir „laisvos valios“ priešybę–“nelaisvą valią“, kuri kyla iš piktnaudžiavimo priežastimi ir padariniu. Neleistina klaidingai sudaiktinti „priežastį“ ir „padarinį“, kaip tai daro gamtotyrininkai (ir visi kiti, mąstantys natūralistiškai), remdamiesi viešpataujančiu bukaprotišku mechanicizmu, – jų priežastis sukelia padarinį spausdama ir stumdama. „Priežastį“ ir „padarinį“ reikia vartoti tik kaip grynąsias sąvokas, t. y. kaip konvencionalias fikcijas, skirtas pažymėti, susitarti, o ne paaiškinti. Daiktuose (An-sich) nėra nei „priežastinių ryšių“, nei „būtinumo“, nei „psichologinės nelaisvės“, čia veiksmas neseka paskui priežastį ir neveikia joks „dėsnis“. Tik mes vieni išgalvojome priežastis, seką, priklausomybę, santykinumą, prievartą, skaičių, dėsnį, laisvę, pagrindą, tikslą; įtraukdami į daiktų pasaulį šį ženklų – traktuojamų kaip savarankiškų esybių – pasaulį, persmelkdami pirmąjį antruoju, mes dar kartą elgiamės taip, kaip visada elgėmės,– mes mitologizuojame. „Nelaisva valia“ yra mitologija, realiame gyvenime valia būna tik stipri arba silpna. Jei mąstytojas visuose „priežastiniuose ryšiuose“ ir „psichologinėje būtinybėje“ įžvelgia ar jaučia prievartą, privalėjimą, neišvengiamybę, spaudimą, nelaisvę, tai beveik visada simptomas, rodantis, ko trūksta jam pačiam; taip jausti – reiškia išsiduoti. Ir apskritai, jei tik aš teisingai pastebėjau, „valios nelaisvės“ problema suvokiama dviem priešingais, bet visada labai asmeniškais būdais: vieni nė už ką nenori išsiskirti su savo „atsakomybe“, tikėjimu savimi, asmenine teise į nuopelnus (tai būdinga tuščiagarbėms nacijoms), o kiti priešingai – už nieką nenori atsakyti, dėl nieko nenori būti kalti ir, sielos gelmėse niekindami save, norėtų turėti galimybę kam nors save užkrauti. Jei pastarieji rašo knygas, jie gina nusikaltėlius; savotiškas socialistinis gailestingumas – mėgstamiausia jų kaukė. Ir iš tikrųjų: silpnavalių žmonių fatalizmas nepaprastai išgražėja, jeigu jis sugeba save pavaizduoti kaip „la religion de la souffrance humaine“ – tai jo „geras skonis“.

22

Atleiskite senam filologui, negalinčiam atsikratyti blogo įpročio pirštais badyti nederamus interpretavimo metodus, – bet juk tas „gamtos dėsningumas“, apie kurį jūs, fizikai, porinate taip išdidžiai, tarsi ... – egzistuoja tik dėl jūsų aiškinimo ir blogos „filologijos“, – tai ne faktas, ne „tekstas“, o veikiau naivus humanistinis pataisymas ir prasmės iškraipymas, – taip jūs pataikaujate modernios sielos demokratiniams instinktams! „Visuotinė lygybė pagal įstatymą – ir gamta laikosi šio principo, ji ne kitokia ir už mus ne geresnė“, – štai paslėpta mintis, kurioje užmaskuotas plebėjiškas priešiškumas privilegijuotiesiems ir valdingiesiems ir antrasis, subtilesnis, ateizmas. „Ni dieu, ni ma?tre“ ,– šito jūs taip pat norite – ir todėl „tegyvuoja gamtos dėsnis!“ – ar ne taip? Bet, kaip jau sakėme, tai tik interpretacija, o ne tekstas, ir gal atsiras žmogus, turintis priešingų ketinimų ir operuojantis kitokiais interpretavimo metodais, kuris iš tos pačios gamtos ir tų pačių reiškinių išves tironiškos, beatodairiškos ir nepermaldaujamos valdžios pretenzijas, – interpretatorius, kuris taip akivaizdžiai parodys „galios valios“ neišvengiamumą ir besąlygiškumą, kad beveik kiekvienas žodis ir netgi žodis „tironija“ galiausiai atrodys esąs netinkamas, per daug žmogiškas arba švelni metafora; ir, nepaisant to, toks interpretatorius baigs tuo, kuo ir jūs, ir sakys apie pasaulį tą patį, ką ir jūs, būtent kad viskas jame vyksta būtina tvarka, kurią galima numatyti, bet ne todėl, kad jį valdo dėsniai, o todėl, kad jų nėra ir kiekviena valdžia kiekvienu momentu priima savo galutinį sprendimą. Sakykime, tai irgi tik interpretacija, – ir jums užteks uolumo jai prieštarauti? – ką gi, tuo geriau. –

23

Visa psichologija iki šiol laikosi įsikibusi moralinių prietarų ir būgštavimų, jai trūksta ryžto skverbtis gilyn. Suprasti ją, kaip aš suprantu, – kaip morfologiją ir galios valios evoliucinį mokslą, – tokia mintis dar niekam iki šiol neatėjo į galvą (jeigu tik leistina tame, kas iki šiol parašyta, matyti simptomą, rodantį, kas buvo nutylėta). Moraliniai prietarai giliai įsiskverbė į, regis, patį šalčiausią ir jokiomis prielaidomis, nesiremiantį proto pasaulį ir, aišku, gadino, trukdė, akino, darkė. Tikrajai fiziopsichologijai tenka kovoti su nesąmoningu priešinimusi tyrinėtojo širdyje – “širdis“ sukyla prieš ją. Jau mokymas apie „gerų“ ir „blogų“ instinktų abipusį ryšį trikdo (kaip rafinuotas amoralumas) netgi stiprią, bebaimę sąžinę, o mokymas, kad visi geri instinktai yra kilę iš blogų, – dar labiau. Bet tarkime, jog kas nors neapykantą, pavydą, godumą, valdžios troškimą laiko teigiančiais gyvenimą fundamentaliais afektais, be kurių jokiu būdu neįmanoma išsiversti gyvenimo ūkyje ir todėl juos reikia stiprinti siekiant intensyvinti ir išaukštinti gyvenimą, – toks žmogus kenčia nuo savo minčių krypties kaip nuo jūrligės. Ir ši hipotezė dar ne pati skausmingiausia ir keisčiausia baisioje neseniai atsiradusioje pavojingų žinių karalystėje, – iš tikrųjų galima nurodyti šimtą priežasčių, kodėl reikia kiekvienam, kas gali, laikytis nuo jos atokiau! Kita vertus, jeigu jau čionai nubloškė mūsų laivą, ką gi, pirmyn! sukąskime dantis! atverkime akis! suspauskime vairą! – Ryžęsi pavojingai kelionei, mes plaukiame tiesiai per moralę, trempiame ir traiškome galbūt paskutines mūsų moralės liekanas, – bet kas mums! Drąsiam keliautojui ir avantiūristui dar niekad nebuvo atsivėręs gilesnis įžvalgos pasaulis: ir taip „atnašaujantis“ psichologas (bet tai ne sacrifizio dell'intelletto , priešingai!) galės už savo auką bent jau pareikalauti, kad psichologija vėl būtų pripažinta visų mokslų karaliene, kurią parengia ir kuriai tarnauja kiti mokslai. Kadangi nuo šiol psichologija vėl yra kelias fundamentalių problemų link.

Antras skyrius >>>>>>