Pirma dalis

[1.1]

Pasaulis žmogui yra dvejopas, nes dvejopa yra žmogaus laikysena.
Žmogaus laikysena yra dvejopa, nes dvejopi yra pamatiniai žodžiai, kuriuos jis gali tarti.
Pamatiniai žodžiai yra ne pabiri žodžiai, o žodžių poros.
Vienas pamatinis žodis yra žodžių pora Aš-Tu.
Kitas pamatinis žodis yra žodžių pora Aš- Tai (beje, vietoj Tai galima sakyti Jis arba Ji - šis pamatinis žodis nuo to nepasikeis).
Drauge dvejopas yra ir žmogaus Aš.
Mat Aš pamatiniame žodyje Aš-Tu yra kitas, ne tas pats Aš, kuris yra pamatiniame žodyje Aš-Tai.

[1.2]

Pamatiniai žodžiai pasako ne kokį dalyką, kuris būtų šalia jų; sakomi jie steigia tam tikrą būvį .
Pamatiniai žodžiai tariami esybe .
Kai sakoma Tu, sykiu sakoma ir Aš iš žodžių poros Aš-Tu.
Kai sakoma Tai, sykiu sakoma ir Aš iš žodžių poros Aš- Tai.
Pamatinis žodis Aš-Tu gali būti pasakytas tik visa esybe.
Pamatinis žodis Aš-Tai niekada negali būti pasakytas visa esybe.

[1.3]

Nėra jokio Aš paties savaime - visuomet yra tik Aš iš žodžių poros Aš-Tu arba iš žodžių poros Aš-Tai.
Kai žmogus sako Aš, jis turi omenyje kurią nors vieną iš tų porų. Aš, kurį jis turi omenyje, yra tada, kai jis sako Aš. Bet ir tada, kai jis sako Tu arba Tai, drauge būva vieno ar kito pamatinio žodžio Aš.
Būti Aš ir sakyti Aš yra visai tas pat. Sakyti Aš ir sakyti kurį nors iš pamatinių žodžių yra visai tas pat.
Kas sako pamatinį žodį, tas įžengia į tą žodį ir būva jame.

[1.4]

Žmogiškoji esybė gyvena ne vien galininkinių veiksmažodžių aprėžtoje srityje. Jos gyvenimas sudarytas ne vien iš veiklos rūšių, kuriose „kas nors“ yra objektas. Aš suvokiu ką nors. Aš juntu ką nors. Aš vaizduojuosi ką nors. Aš noriu ko nors. Aš jaučiu ką nors. Aš mąstau apie ką nors. Žmogaus gyvenimas nėra vien tokie ar panašūs į juos dalykai.
Visi šie ir panašūs dalykai sudaro Tai-karalystę.
Tačiau Tu-karalystės pagrindas yra kitas.

[1.5]

Kas sako Tu, tam nėra jokio „ko nors“, jokio objekto. Juk kur yra kas nors, ten yra ir kas nors kita, kiekvieną Tai riboja kitas Tai. Tai egzistuoja tik todėl, kad jį aprėžia kiti. Tačiau kai sakoma Tu, nebėra jokio „ko nors“. Tu nieko neaprėžta.
Kas sako Tu, tas neturi jokio „ko nors“, neturi nieko. Bet užtai jis yra santykyje .

[1.6]

Sakoma, kad žmogus patiria savo pasaulį. Ką tai reiškia? Žmogus keliauja daiktų paviršiumi ir patiria juos . Iš daiktų jis pasisemta žinių apie jų sandarą, pasisemta patirties. Jis patiria, kokie tie daiktai yra.
Tačiau ne vien patirtys [Erfahrungen] priartina pasaulį prie žmogaus.
Juk patirtys žmogui parodo tik tą pasaulį, kurį sudaro tik Tai ir Tai, tik Jis ir Jis, tik Ji ir Ji, ir tik Tai.
Aš patiriu „kai ką“.
Niekas nepasikeis, jei – kaip liepia toli gražu neamžina perskyra, kylanti iš žmonių padermės troškimo atšipinti mirties slėpinį – prie „išorinių“ patirčių pridėsime „vidines“. Vidiniai daiktai ar išoriniai daiktai – vis vien tai tik daiktai tarp daiktų!
Aš patiriu „kai ką“.
Ir niekas nepasikeis, jei prie „viešųjų“ patirčių pridėsiu „slaptąsias“, pridėsiu puikuodamasis ta pasipūtusia išmintimi, kuri daiktuose mato uždarą, tik pašvęstiesiems skirtą dalį, ir turi raktus nuo tos dalies. O, slaptume be paslapties, o žinių sankaupa! Tik Tai ir Tai, ir Tai!

[1.7]

Patirtantysis nedalyvauja pasaulyje. Juk patyrimas yra „jame“, o ne tarp jo ir pasaulio.
Pasaulis nedalyvauja patyrime. Jis leidžiasi patiriamas, tačiau patyrimas jam nerūpi – juk jis nesistengia, kad būtų patirtas; patyrimas jam nekliūva.

[1.8]

Pasaulis kaip patyrimas priklauso pamatiniam žodžiui Aš-Tai. Pamatinis žodis Aš-Tu steigia santykio pasaulį.

[1.9]

Trys yra sferos, kuriose randasi santykio pasaulis.
Pirmoji - tai gyvenimas su gamta. Čia santykį gaubia tamsa ir jis dar nesiekia kalbos lygmens. Būtybės kruta prieš mus, tačiau pasiekti mūsų neįstengia, ir mūsų Tu, ištartas joms, įstringa ant kalbos slenksčio.
Antroji - tai gyvenimas su žmonėmis. Čia santykis atviras ir turi kalbos pavidalą. Čia galime duoti ir imti Tu.
Trečioji - tai gyvenimas su dvasinėmis esybėmis. Čia santykį dengia debesis , tačiau santykis save apreiškia . Jis nebylus, tačiau gimdo kalbą. Negirdime jokio Tu, vis dėlto jaučiame, kad esame šaukiami, ir mes atsakome, atsakome kurdami, mąstydami, veikdami: savąja esybe tariame pamatinį žodį, neįstengdami lūpomis ištarti Tu.
Bet kas gi mums leidžia kalbą viršijančius dalykus įkurdinti pamatinio žodžio pasaulyje?
Kiekvienoje sferoje, pro visa, kas, tapdamas, čia mums atsiveria, žvilgsniu paliečiame amžinojo Tu apdaro apkraštį, iš visa ko į mus srūva jo dvelkimas, kreipdamiesi į kiekvieną Tu, kreipiamės į amžinąjį, kiekvienoje sferoje vis kitaip.

[1.10]

Žvelgiu į medį.
Galiu jį matyti kaip paveikslą: veržli, šviesos užlieta kolona arba trykštantis žalumas, pro kurį romiai žvelgia žydras sidabrinis fonas.
Galiu jį justi kaip judėjimą: srūva arterijų tinklas, apjuosęs aukštyn bestiebiančią ir sykiu tvirtą šerdį; šaknys siurbia, lapai kvėpuoja – nepaliaujamas medžio bendravimas su žeme ir oru; ir dar – patsai tamsusis augimas.
Galiu jį priskirti tam tikrai rūšiai ir stebėti kaip tos rūšies egzempliorių, žiūrėdamas jo sandaros bei gyvybės pobūdžio.
Galiu taip šiurkščiai nepaisyti jo šiuokartiškumo bei konkrečios formos, kad jame regėsiu tik tam tikro dėsnio išraišką – dėsnio, kuriam paklūsta nuolatinė jėgų priešprieša, arba dėsnio, pagal kurį susimaišo ir vėl išsivaikšto įvairios medžiagos.
Galiu jį paversti skaičiumi, ištirpdyti ir įamžinti skaičių santykyje.
Medis visąlaik yra mano objektas, jis turi savo vietą ir savo metą, savo rūšį ir savo sandarą.
Tačiau gali atsitikti (kai susijungs valia ir malonė), kad, stebėdamas medį, aš būsiu įtrauktas į santykį su juo, ir štai jis jau nebe Tai. Mane pagavo išskirtinumo galia.
Visai nebūtina atsisakyti vienokio ar kitokio stebėjimo būdo. Nėra nieko, nuo ko turėčiau nusigręžti, kad pamatyčiau, ir nėra žinojimo, kurį turėčiau pamiršti. Greičiau viskas – paveikslas ir judėjimas, rūšis ir egzempliorius, dėsnis ir skaičius – viskas čia neišskiriamai sujungiama.
Viskas, kas priklauso medžiui, imama sykiu, jo forma ir jo mechanika, jo spalvos ir jo chemija, jo šnekučiavimas su stichijomis ir šnekučiavimas su žvaigždynais – viskas kaip viena visuma.
Ne įspūdis yra medis ir ne mano vaizduotės žaismas, ne nuotaikos vertė, ne – jis stovi visu savo gyvenamu kūnu prieš mane ir turi reikalą su manimi, kaip ir aš su juo – tik kitaip.
Nesistenkime įveikti santykio prasmės: santykis yra abipusiškumas.
Ar tad jis, medis, turėtų turėti sąmonę, panašią į mūsiškę? To aš nepatiriu. Bet argi vėl norite skaidyti (kaip padarėte sau patiems) tai, kas nesuskaidoma? Ne medžio sielą susitinku ir ne driadę , bet tik jį patį.

[1.11]

Jei stoviu prieš žmogų kaip prieš manąjį Tu, jei sakau jam pamatinį žodį Aš-Tu, tai jis jau nebe daiktas tarp daiktų ir nebe iš daiktų sudarytas daiktas.
Jis jau nebe Jis ar Ji, kurį ar kurią aprėžia kitas Jis ar kita Ji, nebe taškas, kybantis iš laiko ir erdvės supintame pasaulio tinkle; ir nebe savybė, kurią galima patirti, aprašyti, nebe netvirtai surištas įvardytų savybių ryšelis. Jis yra Tu, be jokios kaimynystės, nesudurstytas ir vientisas, pripildantis visą horizontą. Ne todėl, kad būtų tik jis ir daugiau nieko, bet todėl, kad visa kita gyvena jo šviesoje.
Kaip melodija sudaryta ne iš tonų, posmas – ne iš žodžių, kolona – ne iš linijų (turime ilgai draskyti ir plėšyti, kol vienį paversime daugiu), taip ir žmogus, kuriam sakau Tu. Tiesa, man niekas nekliudo skirti jo plaukų spalvą (ir man kartų kartais tenka tai daryti) ar jo kalbos spalvą, ar jo gerumo spalvą, bet tada jis jau nebėra Tu.
Ir kaip ne malda yra laike, bet laikas maldoje, kaip ne auka yra erdvėje, bet erdvė aukoje (jei kas apgręžia šį santykį , sunaikina ir tikrovę), taip ir žmogus, kuriam sakau Tu – jo neįmanoma rasti kuriame nors laike ir kurioje nors vietoje . Aš galiu jį padėti tam tikrame laike ir tam tikroje vietoje, tenka tai daryti nuolat, tačiau tada tai jau nebe manasis Tu, o tik koks nors Jis ar kokia nors Ji – tai jau tik Tai.
Kol esu po Tu dangumi, tol priežastingumo vėjas glaudosi man apie kojas, o fatumo viesulas rimsta.
Žmogaus, kuriam sakau Tu, nepatiriu . Su juo esu santykyje, esu šventajame pamatiniame žodyje. Tą žmogų vėl patiriu tik išėjęs iš šio žodžio. Patyrimas yra Tu-atokuma.
Santykis gali gyvuoti net tada, kai žmogus, kuriam sakau Tu, savo patyrime to nesuvokia. Nes Tu yra daugiau, negu žino Tai. Tu nuveikia daugiau, ir jam daugiau nutinka, negu žino Tai. Į jį neįsiskverbia jokia apgaulė: čia Tikrojo Gyvenimo lopšys .

[1.12]

Štai amžinoji meno versmė: žmogų pasitinka pavidalas ir per jį trokšta tapti kūriniu. Kūrinys yra ne tai, ką pagimdo žmogaus siela, bet reiškinys, kuris kreipiasi į sielą ir reikalauja, kad ši suteiktų jam veikiančiąją jėgą. Čia turime reikalą su žmogaus esybiniu veiksmu : jei žmogus jį atlieka, jei, kreipdamasis į pasirodantį pavidalą, savąja esybe jam ištaria pamatinį žodį, tai išsilieja kuriamoji jėga ir randasi kūrinys.
Šis veiksmas yra ir auka, ir rizika. Auka – nes begalinė galimybė paaukojama ant pavidalo altoriaus; visa, kas ką tik žaismingai sklandė perspektyvoje, turi būti išnaikinta, niekam, o niekam nevalia patekti į kūrinį; to reikalauja Priešais išskirtinumas. Rizika – nes pamatinis žodis gali būti ištartas tik visa esybe: kas jam atsiduoda, tas nieko negali pasilikti sau; o kūrinys (kitaip negu medis ar žmogus) nepakenčia, jei aš pasiduodu Tai-pasaulio išglebimui; jis yra mano viešpats – jei tik aš reikiamu būdu jam netarnauju, jis sudūžta arba sudaužo mane.
Pavidalo, kuris mane pasitinka, negaliu patirti ir negaliu aprašyti, jį galiu tik įtikrovinti . Vis dėlto aš jį regiu, Priešais tviskesio nužertą, aiškiau už visą patiriamo pasaulio aiškumą. Regiu jį ne kaip daiktą tarp „vidaus“ daiktų, ne kaip „vaizduotės“ sukurtą vaizdą, bet kaip esamąjį. Jei žiūrėsime jo objektiškumo, tai paaiškės, kad pavidalas neturi netgi „čia“; tačiau – kas galėtų būti labiau esama negu jis? Ir dar – jis yra veiksminis santykis , kuriame aš esu su juo: jis veikia mane, ir aš jį veikiu.
Kurti – tai semtis, išrasti – tai rasti . Formavimas yra atradimas . Įtikrovindamas atrandu. Perkeliu pavidalą į Tai-pasaulį. Sukurtas daiktas yra daiktas tarp daiktų, jį galima patirti ir aprašyti kaip savybių sumą. Tačiau jei kas žvelgia priimdamas , tai tarpais tas daiktas gali stotis priešais tarsi gyvas kūnas.

[1.13]

- Tad ką gi patiriame, kai patiriame Tu?
- Visiškai nieko. Juk jis apskritai nepatiriamas.
- Tad ką gi žinome, kai žinome Tu?
- Tik viską. Juk apie jį nebežinome nieko, kas būtų atskirybė.

[1.14]

Tu sutinka mane malonės dėka – ieškodami jo nerasime. Tačiau tai, kad jam tariu pamatinį žodį, yra mano esybės veiksmas (Tat), mano esybinis veiksmas.
Tu sutinka mane. O aš įžengiu į betarpišką santykį su juo. Tad santykis sykiu yra ir pasirinktumas, ir rinkimasis, ir pasyvumas, ir aktyvumas. Juk visą esybę apimantis aktyvumas, kuriame nebėra jokių dalinių veiksmų [Teilhandlungen] ir drauge jokių vien iš tų veiksmų ribiškumo kylančių veiklos pojūčių, turi prilygti pasyvumui.
Pamatinis žodis Aš-Tu gali būti sakomas tik visa esybe. Aš negaliu vienas pats surinkti ką nors ir sulydyti į vientisą esybę, bet ir be manęs to niekas negali padaryti. Aš tampu Aš tik tavajame Tu; tapdamas [savuoju] Aš, sakau Tu.
Tikras gyvenimas visuomet yra susitikimas.

[1.15]

Santykis su Tu yra betarpiškas . Tarp Aš ir Tu nėra jokių sąvokų, jokio išankstinio žinojimo ir jokios vaizduotės; net pati atmintis persimaino, nes iš individualizacijos ji krenta į visumą. Tarp Aš ir Tu nėra jokio tikslo, jokio geismo ar užbėgančio už akių numatymo; ir net pats ilgesys persimaino, nes jis iš sapno krenta į apraišką. Bet kokia priemonė yra kliūtis. Tik ten, kur subyra visos priemonės, įvyksta susitikimas.

[1.16]

Santykio betarpiškumo atžvilgiu visa, kas tarpiška, netenka reikšmės. Nesvarbu ir tai, ar manasis Tu jau yra kitiems Aš priklausantis Tai (ar jis yra „visuotinio patyrimo objektas“), ar jis dar tik gali (mano esybinio veiksmo dėka) toks tapti. Mat tikroji riba (beje, ji svyruoja, mainosi) nėra nei riba tarp patyrimo ir nepatyrimo, nei riba tarp to, kas duota, ir to, kas neduota, nei riba tarp būties pasaulio ir vertės pasaulio. Kirsdama išilgai visas sritis, ji driekiasi tarp Tu ir Tai: tarp esamybės ir objekto [Gegenwart und Gegenstand].

[1.17]

Dabarties – ne taško, kuris žymi tik kiekvieną kartą vien mintyse nustatomą „praėjusio“ laiko pabaigą, sustabdytos tėkmės regimybę, bet tikros ir pilnos dabarties – esama tik tiek, kiek esama esamybiškumo, susitikimo, santykio. Tik todėl, kad Tu tampa esamuoju, randasi dabartis.
Aš iš pamatinio žodžio Aš-Tai, t.y. tas Aš, kurio akivaizdoje Tu nėra kūniška aktualybė ir kuris iš visų pusių apsuptas „turinių“ įvairovės, toks Aš turi tik praeitį, bet ne dabartį.
Kitaip sakant: kai žmogus tenkinasi vien patiriamais bei vartojamais daiktais, jis gyvena praeityje ir jo akimirka neturi dabarties (Präsenz). Jis neturi nieko, išskyrus objektus, o objektai būva būtuoju laiku (bestehen im Gewesensein).
Dabartis nėra nykstama ir praeinanti; ji laukia mūsų ir tęsiasi mums priešpriešiais . Objektas nėra trukmė; jis yra stagnacija, santūra, pertrūkis, sustabarėjimas, atsaja, santykio stygius, save pateikiančios esamybės stygius .
Esybės gyvenamos dabartyje, objektai – praeityje .

[1.18]

Šio pamatinio dvejopumo neįmanoma įveikti net apeliuojant į trečią instanciją, iškylančią virš priešybių – net apeliuojant į „idėjų pasaulį“ . Juk aš kalbu ne apie ką kita, o tik apie tikrą žmogų – apie tave ir mane, apie mūsų gyvenimą ir mūsų pasaulį, ne apie Aš patį savaime ir būtį pačią savaime. O tikram žmogui tikroji riba yra nubrėžta taip, kad ji perkerta išilgai ir idėjų pasaulį.
Žinia, tūlas, daiktų pasaulyje tik patiriantis ir tik vartojantis daiktus, susirentė idėjų priestatą (ar antstatą ) tik tam, kad galėtų pasislėpti nuo niekio antplūdžio ir ramiai sau gyventi. Peržengęs slenkstį, jis nusimeta pilkos kasdienybės rūbą, įsisiaučia į baltą drobulę ir gaivinasi žvelgdamas į pirmapradę būtį ar privalomybę, kuriose jis nedalyvauja. Galimas daiktas, jam netgi malonu tokį elgesį afišuoti.
Tačiau įsivaizduojama, postuluojama ar propaguojama Tai-žmonija neturi nieko bendra su žmonėmis iš kūno ir kraujo, žmonėmis, kuriems žmogus iš tikro sako Tu. Tauriausia fikcija yra fetišas, kilniausias nusiteikimas, jei tik jis fiktyvus, yda. Idėjos nei iškilmingai sėdi soste virš mūsų galvų, nei jose gyvena; jos klajoja tarp mūsų ir daiktais su mumis susitinka; užuojautos vertas tas, kuris taip ir neištaria pamatinio žodžio, tačiau vargas tam, kuris, kreipdamasis į idėjas, vietoj pamatinio žodžio pasako kokią sąvoką ar kokį šūkį, tarsi tai būtų jų vardas!

[1.19]

Tai, kad betarpiškas santykis aprėpia veikimą, nukreiptą į Priešais , darosi akivaizdu panagrinėjus kurį nors iš trijų pavyzdžių: meno esybinis veiksmas sąlygoja vyksmą, kuriame pavidalas virsta kūriniu. Priešais išsipildo susitikime, per susitikimą jis įžengia į daiktų pasaulį, kad jo poveikis tęstųsi be galo, kad jis nuolatos taptų (daiktišku) Tai, bet sykiu nuolatos vėl taptų tavuoju Tu, suteikdamas laimę ir uždegdamas ugnį. Tai „įsikūnija“: iš beerdvės ir belaikės dabarties srauto jo kūnas išlipa į būvio krantą.
Veikimo prasmė ne tokia akivaizdi, kai turime santykį su žmogaus Tu. Betarpiškumą steigiantis esybinis aktas paprastai suvokiamas kaip jausmas ir taip iškreipiama jo prasmė. Jausmai lydi metafizinį ir metapsichinį meilės faktą, tačiau jie nėra meilės aktas; be to, tą aktą lydintys jausmai gali būti labai įvairūs. Tai, ką Jėzus jaučia apsėstajam, yra visai kas kita negu tai, ką jis jaučia mylimiausiam mokiniui; tačiau meilė juk viena. Jausmus „turime“, o meilė vyksta. Jausmai gyvena žmoguje; bet žmogus gyvena savo meilėje. Tai ne metafora, o tikrovė: meilė nesusijusi su Aš taip, tarsi Tu būtų jos „turinys“, jos objektas; meilė yra tarp Aš ir Tu. Kas to nežino, kas to nežino visa esybe, tas nepažįsta meilės, nesvarbu, kad jis priskiria meilei jausmus, kuriuos išgyvena, kuriuos patiria, kuriais mėgaujasi ir kuriuos išreiškia. Meilė yra veikimas, aprėpiantis visą pasaulį. Tam, kas būva meilėje, kas žvelgia būdamas joje, tam žmonės išsilaisvina iš šurmulio pančių; geri ir blogi, protingi ir kvaili, gražūs ir bjaurūs – vienas po kito jie tampa jam tikrove ir tavuoju Tu, tai yra tampa tais, kurie išsivadavo, išsiveržė, kurie esti vieninteliai ir esti priešais ; išskirtinumas randasi tarsi stebuklas kiekvieną kartą iš naujo – taip žmogus gali veikti, gali padėti, gydyti, auklėti, pakylėti, išganyti. Meilė yra manojo Aš atsakomybė už tavąjį Tu: joje tveria tai, kas negali tverti jokiame jausme – visų mylinčiųjų lygybė, nuo mažiausio iki didžiausio, ir nuo palaimingai saugaus, kurio gyvenimas aprėžtas vienu mylimu žmogumi, iki to, kuris iki gyvos galvos lieka prikaltas prie pasaulio kryžiaus, to, kuris pajėgus ir pasiryžęs atlikti siaubingą dalyką – mylėti žmones.
Telieka paslaptis, ką reiškia veikimas trečiajame pavyzdyje, kuriame turėtų būti kalbama apie gyvą būtybę ir jos stebinį. Patikėk paprasta gyvenimo magija, patikėk visa ko tarnyste, ir suprasi, ką reiškia visas tas padarui būdingas laukimas, žvalgymasis, „grąžymasis“ . Bet koks žodis visa tai iškreiptų; bet pažvelk, esybės gyvena aplink tave, ir nesvarbu, kurios link eisi – visuomet ateisi į esybę.

[1.20]

Santykis yra abipusybė. Manasis Tu veikia mane taip pat, kaip aš veikiu jį. Mūsų mokiniai mus formuoja, mūsų kūriniai mus augina. „Blogasis“ tampa apreiškimu tada, kai jį paliečia šventas pamatinis žodis. O, kaip mus auklėja vaikai, kaip mus auklėja žvėrys! Gyvename nesuvokiamu būdu apglėbti visa-abipusybės.

[1.21]

- Tu kalbi apie meilę taip, tarsi tai būtų vienintelis santykis tarp žmonių; bet ar turi teisę pasirinkti tik ją (tegu tik kaip pavyzdį), jei esama ir neapykantos?
- Kol meilė „akla“, kol ji nemato visos esybės, tol ji dar tikrai nepriklauso pamatiniam santykio žodžiui. Neapykanta akla iš prigimties: neapkęsti galima tik dalį esybės. Kas mato esybės visumą ir vis dėlto ją atstumia, tas jau yra nebe neapykantos karalystėje, o srityje, kurioje galimybę sakyti Tu aprėžia žmogiškasis netobulumas. Tai, jog tarpais žmogus savo žmogiškajam Priešais negali pasakyti pamatinio žodžio, kuriame visuomet glūdi pritarimas užkalbintajai esybei, arba tai, jog jis priverstas atstumti kitą žmogų ar save patį – šitai reiškia ribą, ties kuria įėjimas-į-santykį pamato savo reliatyvumą. Šią ribą galima panaikinti tik panaikinant patį reliatyvumą.
Tačiau tas, kuris tiesiogiai neapkenčia, yra arčiau santykio negu tas, kuris neturi nei meilės, nei neapykantos.

[1.22]

Štai taurioji mūsų lemties melancholija: mūsų pasaulyje kiekvienas Tu turi virsti Tai. Nors ir kaip išskirtinai jis buvo esamasis betarpiškame santykyje, vos tik santykio veikimas nutrūksta arba vos tik į jį įsibrauna kokia priemonė , Tu kaip mat virsta objektu tarp objektų, galbūt pačiu kilniausiu objektu, vis dėlto tik vienu iš objektų, išmatuotu ir aprėžtu. Kas vienu požiūriu kūrinyje yra įtikrovinimas, tas kitu požiūriu yra nutikrovinimas. Tikras stebinys yra trumpalaikis; gamtos esybė, ką tik man atsivėrusi abipusio poveikio paslaptyje, jau tapo aprašoma, skaidoma, dedama šalia kitų, ji virto daugybės įvairių dėsnių sankirta. Net meilė negali sustingti kaip betarpiškas santykis; ji tęsiasi, tačiau tęsiasi aktualumui keičiant latentiškumą. Žmogus, kuris ką tik buvo vienintelis ir neapibūdintas, ne esantis, o esamas , ne patiriamas, o paliečiamas – tas žmogus štai jau virto Juo ar Ja, virto savybių suma, simboliniu kiekiu . Dabar vėl galiu skirti jo plaukų, jo kalbos, jo gerumo spalvą; tačiau kol galiu tai daryti, jis jau nebėra ir dar nėra mano Tu.
Pati kiekvieno pasaulyje esančio Tu esmė tokia, kad tapti daiktu arba vis iš naujo pasinerti į daiktiškumą jam yra fatališka neišvengiamybė . Daiktų kalba galėtume sakyti: kiekvienas daiktas pasaulyje arba prieš savo sudaiktėjimą, arba po jo gali tam tikram Aš pasirodyti kaip jo Tu. Tačiau objektinė kalba užkabina tik pačią veiksminio gyvenimo viršūnę.
Tai – lėliukė, Tu – plaštakė. Tiesa, tų būklių kaita ne visuomet sklandi. Dažniau tai gilaus dvilypumo sujauktas chaotiškas vyksmas.

[1.23]

Pradžioje yra santykis.
Imkime „laukinių“ žmonių kalbą, t.y. kalbą tautų, kurios objektų požiūriu liko skurdžios ir kurių gyvenimas remiasi į siaurą esamybės prisodrintų aktų sritį . Šios kalbos ląstelių branduoliai, žodžiai-sakiniai, gramatikos lygmens nepasiekę pirmapradžiai dariniai, kuriuos suskaidžius randasi kalbos dalių įvairovė, dažniausiai išreiškia santykio visybę. Mes sakome: „toli toli“, o zulusas sako žodį-sakinį, kuris reiškia: „ten, kur sušunkama: „o, motin, pražuvau!““; o Ugnies žemės gyventojas pranoksta mūsų analitinę išmintį, kai pasako septynių skiemenų žodį-sakinį, kurio tiksli prasmė tokia: „žvelgia vienas į kitą, kiekvienas laukdamas, kada kitas ryšis padaryti tai, ko abu trokšta, bet nenori padaryti“. Ši visuma supa asmenis, turinčius daiktavardžių ir įvardžių pavidalą; jie reljefiški, erdvės požiūriu nesavarankiški. Čia svarbūs ne skaidymo ir svarstymo produktai, o tikra pirmapradė vienybė, išgyventas santykis.
Mes sveikiname sutiktą žmogų linkėdami jam gero arba patvirtindami jam savo atsidavimą, arba pavesdami jį Dievui. Bet kokios sąlyginės atrodo visos šios nudėvėtos formulės (kas šūksnyje „Labas!“ dar liko iš pirmapradžio galios suteikimo!), kai jas sugretiname su amžinai jaunu, kūnišku kafrų pasveikinimu, santykiu: „Matau tave!“, arba tokio pat pasveikinimo amerikietišku variantu, juokingu ir sykiu iškiliu: „Užuosk mane!“.
Tikėtina, kad santykiai ir sąvokos, taip pat asmenų bei daiktų vaizdiniai išsirutuliojo iš santykių vyksmų bei santykių būsenų vaizdinių. Elementarūs, dvasią žadinantys „gamtos žmogaus“ įspūdžiai ir jauduliai kyla iš santykio vyksmų, kokio nors Priešais išgyvenimo, ir santykio būsenų, gyvenimo su kokiu nors Priešais. „Gamtos žmogus“ negalvoja apie Mėnulį, kurį mato kasnakt, tol, kol vieną kartą sapne ar tikrovėje Mėnulis nepriartėja prie jo kūnišku pavidalu, neprisiartina, neužkeri jo savo judesiais, kol prisilietęs nesuteikia jam skausmo arba džiaugsmo. Tas prisilietimas jam įspaudžia ne optinį judančio šviesulio vaizdą, ne su tuo šviesuliu kažkaip susijusios demoniškos esybės vaizdinį, bet judesį – Mėnulio poveikio sukeltą jaudulio vaizdą, persmelkiančio kūną jaudulio, nuo kurio tik pamažu atsiskiria Mėnulio, kaip veikiančio asmens, įvaizdis: tik tada ano kasnakt regimojo ir nesuvokiamojo prisiminimas įžiebia to poveikio sukėlėjo ir savininko vaizdinį. Taip dar ne patirtą, o tik iškęstą Tu darosi įmanoma suobjektinti taip, kad vietoj jo rastųsi Jis arba Ji.
Tai, kad visi esminiai reiškiniai iš pradžių turėjo dar ilgai juose išlikusį santykio pobūdį, leidžia geriau suprasti ir tam tikrą, šiuolaikinių tyrinėtojų dažnai pastebimą ir plačiai diskutuojamą, bet vis dar nepakankamai suvokiamą pirmykščio gyvenimo dvasinį elementą – tą paslaptingą galią, kurios sąvoka įvairiais pavidalais aptinkama daugelio pirmykščių tautų tikėjimuose ar nuo jų dar neatsiskyrusioje Žinijoje – tuos mana arba orenda , nuo kurių tiesus kelias į brahmaną pirmaprade šio žodžio prasme ar net į maginiuose papirusuose bei apaštalų laiškuose minimus dynamis, charis . Šią galią bandyta nusakyti kaip antjuslinę ir antgamtinę jėgą, abiem atvejais taikant mūsų kategorijas, kurios neatitinka laukinio kategorijų. Laukinio žmogaus pasaulio ribas nustato jo kūniškas išgyvenimas, kuris visai „natūraliai“ aprėpia ir tokius dalykus, kaip, pavyzdžiui, mirusiųjų apsilankymas; nejuslinius dalykus laikyti esančiais jam atrodo neprotinga. Visi reiškiniai, kuriems jis pripažįsta „mistinę potenciją“, yra elementarūs santykių vyksmai, t.y. apskritai visi vyksmai, kuriuos jis apmąsto todėl, kad jie sujaudina jo kūną ir palieka jame jaudulio vaizdą. Tą galią turi Mėnulis, ją turi ir numirėlis, aplankantis jį naktimis ir savo apsilankymu suteikiantis jam kančią arba numalšinantis geidulius, ją turi kepinanti saulė ir staugimu jį pasitinkantis žvėris, ją turi žvilgsniu jį pavergiantis vadas, ją turi ir šamanas, kurio giesmė jį pripildo medžioklei būtinų jėgų. Mana yra būtent tai, kas veikia, kas asmenį-Mėnulį, kybantį aukštai danguje, paverčia tuo Tu, kurio akivaizdoje mums užverda kraujas ir kuris įsispaudžia atmintyje, kai jo daiktiškas vaizdas atsiskiria nuo jaudulio vaizdo, nors savaime niekada nepasirodo kitaip, tik kaip poveikio sukėlėjas ir savininkas; mana yra tai, ką turėdamas (pavyzdžiui, stebuklingą akmenį), pats gali taip veikti. Laukinio žmogaus „pasaulėvaizdis“ magiškas ne todėl, kad jo centre glūdi maginė žmogaus galia, bet todėl, kad toji galia yra tik ypatinga bendros galios atmaina, galios, iš kurios kyla bet koks esybinis veikimas. Jo pasaulėvaizdžio priežastingumas netolydus; tai kiekvieną kartą naujas jėgos blykstelėjimas, iškrova ir savi-sužadinimas (Sichhimvirken), sąryšio neturintis vulkaninis judėjimas. Mana yra pirmapradė abstrakcija, tikriausiai pirmesnė už, pavyzdžiui, skaičių, tačiau ne antgamtiškesnė už jį. Prisiminimas lavėdamas rikiuoja vieną po kito didžiuosius santykio įvykius, pirmapradžius sukrėtimus; tai, kas savisaugos instinktui atrodo svarbiausia, kas pažinimo instinktui atrodo labiausiai verta dėmesio, t.y. tai, kas „veikia“, iškeliama į pirmą planą, įgyja savarankiškumą; tai, kas ne taip svarbu, kas nėra bendra, kintantis išgyvenimų Tu pasitraukia į antrą planą, lieka izoliuota atmintyje, ilgainiui objektyvuojasi ir pamažu susiburia į grupes, į rūšis; ir pagaliau trečias iš eilės, šiurpus, nes izoliuotas, kartais baisesnis vaiduoklis negu numirėlis ir Mėnulis, bet juo toliau, juo akivaizdesnis, išnyra antrasis „nekintantis“ partneris – „Aš“.
Aš-sąmonė lygiai taip pat mažai susijusi su pirmapradžiu „savi“-saugos instinktu, kaip ir su kitais instinktais; ne Aš nori daugintis, bet kūnas, dar nepažįstantis jokio Aš; ne Aš, o kūnas nori gaminti daiktus, įrankius, žaislus, nori būti „kūrėjas“; ir net primityvioje pažinimo funkcijoje neįmanoma rasti jokio, net paties naiviausio, vaikiško patiriančio subjekto funkcijos pavidalo – cognosco ergo sum . Aš tarsi elementas randasi tada, kai pirmapradžiai išgyvenimai, vitaliniai pirmapradžiai žodžiai Aš-veikiantis-tavąjį-Tu ir Tu-veikiantis-manąjį-Aš suskaidomi substantyvuojant, hipostazuojant dalyvius.

[1.24]

Esminis skirtumas tarp dviejų pamatinių žodžių laukinio dvasios istorijoje išryškėja tuo būdu, kad jau pirmapradžiame santykio įvykyje jis natūraliu, tarsi dar pavidalo neturinčiu būdu ištaria pamatinį žodį Aš-Tu, vadinasi, taria jį dar nepažinę savęs kaip savojo Aš; tačiau būtent tas pažinimas, Aš atsiejimas apskritai įgalina pamatinį žodį Aš-Tai.
Nors pirmasis pamatinis žodis gali būti išskaidytas Aš ir Tu, jis randasi ne sudedant Aš ir Tu – jis ankstesnis už Aš; antrasis pamatinis žodis randasi sudedant Aš ir Tai – jis vėlesnis už Aš.
Pirmykščiame santykio įvykyje jau glūdi Aš, nes Aš yra išskirtinis. Kadangi jo esmė tokia, kad jis turi tik du visiškai aktualius partnerius – žmogų ir jo Priešais, kadangi pasaulis tame santykyje virsta dvilype sistema, tai jau jame žmogus nujaučia kosminę Aš patetiką, nors paties Aš dar ir nesuvokia.
Tuo tarpu natūraliame fakte, kuris pavirs pamatiniu žodžiu Aš-Tai, patyrimu, orientuotu į Aš, šiame natūraliame fakte paties Aš dar nėra. Tas faktas yra žmogaus kūno, kaip jo pojūčių savininko, atsaja nuo aplinkos. Kūnas per šį savo savitumą mokosi pažinti ir skirti save, tačiau atsaja yra grynas buvimas „vienas-šalia-kito“, todėl ji negali įgyti implicitinio Aš-iškumo.
Bet kai tik išryškėja santykio Aš, savuoju atsietumu tap­damas egzistenciškas, tai šis Aš – keistu būdu save atskiesdamas ir funkcionalizuodamas – įžengia į natūralų kūno atsajos nuo aplinkos faktą ir pažadina jame Aš-iškumą. Tik dabar gali rastis sąmoningas Aš-aktas, pirmasis pamatinio žodžio Aš-Tai, į Aš orientuoto patyrimo pavidalas: pasirodęs Aš paskelbia save pojūčių savininku, o aplinką – jų objektu. Žinoma, visa tai vyksta „primityvia“, o ne „gnoseologine“ forma ; tačiau jei sakinys „aš matau medį“ pasakomas taip, kad jis nebe pasakoja santykį tarp žmogaus-Aš ir medžio-Tu, o konstatuoja, kad medį-objektą suvokia žmogus-sąmonė, tai jis subjektą ir objektą jau atitvėrė siena: pamatinis žodis Aš-Tai, išskyrimo žodis buvo ištartas.

[1.25]

- Ar tad toji mūsų lemties melancholija radosi neatme­namais laikais?
- Be abejo: kadangi sąmoningas žmogaus gyvenimas radosi neatmenamais laikais. Tačiau sąmoningas gyvenimas tėra pasaulio būties pasikartojimas žmogiškojo tapsmo pavidalu. Dvasia pasirodo laike kaip gamtos gaminys ar net kaip jos šalutinis produktas, tačiau būtent dvasia yra tai, kas gamtą apgaubia anapus laiko.
Dviejų pamatinių žodžių priešybė įvairiais laikais ir įvairiuose pasauliuose vadinama daugybe vardų; tačiau jos bevardė tiesa ją neatsiejamai pririša prie kūrinijos.

[1.26]

- Tai tu tiki, kad žmonijos pradžioje būta rojaus?
- Net jei ta pradžia būtų buvusi pragaras – o juk visiškai aišku, kad pradžia, kurią gali aptikti istorinis mąstymas, buvo pilna ir pykčio, ir baimės, ir kančios, ir žiaurumo – ji nebuvo netikra.
Žinoma, tai, ką susitikimuose išgyvendavo pirmykštis žmo­gus, nebuvo jaukus malonumas; bet geriau jau realiai išgyven­tos esybės prievartavimas negu rūpestis beveidžiais skait­vardžiais! Pirmasis yra kelio Dievop pradžia, o nuo antrojo prasideda tik kelias į nieką.

[1.27]

Laukinis, kurio gyvenimas, net jei jį pažintume iki pačių pašaknų, mums gali būti tik tikrojo pirmykščio žmogaus gyvenimo alegorija, leidžia tik labai paviršutiniškai pažvelgti į abiejų pamatinių žodžių sąryšį laike. Daugiau žinių gauname iš vaiko.
Čia visai akivaizdžiai matome, kad pamatinių žodžių tikrovė išnyra iš gamtinės tikrovės: pamatinio žodžio Aš-Tu dvasinė tikrovė – iš susietumo su gamta, pamatinio žodžio Aš-Tai tikrovė – iš gamtos atsiejimo .
Dar negimusio vaiko gyvenimas yra gryna, natūrali sąsaja, susiliejimas, kūniška sąveika; šiuo atveju pasirodo, kad tampančios esybės gyvenimo horizontas yra savitu būdu įkomponuotas ir sykiu neįkomponuotas į ją nešiojančios esybės gyvenimo horizontą; juk jis rymo ne tik žmogaus-motinos įsčiose. Ši sąsaja yra tokia kosminė, kad primena proistorinį įrašą, kuris (nors jį galima perskaityti tik hipotetiškai) mitine žydų kalba reiškia: motinos įsčiose žmogus žino viską, bet gimdamas viską užmiršta. Tačiau ta sąsaja jame išlieka kaip slapta svajonė. Ne jo ilgesys yra noras grįžti atgal – taip mano tie, kurie dvasią (painiodami ją su intelektu) laiko gamtos parazitu – o greičiau dvasia yra gamtos žiedas, kurio, žinia, tyko visokiausios ligos. Tai dvasios gyvenimui pabudusios esybės troškimas susijungti su jos tikruoju Tu.
Kiekvieno kūdikio tapsmas, kaip ir kiekvienos esybės tapsmas, randasi Didžiosios Motinos įsčiose: dar nediferen­cijuotame ir dar neįpavidalintame pirmapradžiame pasaulyje. Jis atsiskiria nuo šio pasaulio, kad gyventų asmens gyvenimą, ir tik tamsos akimirkomis, kai nuo to gyvenimo pabėgame (tai atsitinka kiekvieną naktį net ir sveikiausiems iš mūsų), mes vėl priartėjame prie pirmapradžio pasaulio. Tačiau tas atsiskyri­mas įvyksta ne taip, kaip atsiskiriame nuo savo tikros motinos – ne staiga ir ne katastrofiškai; atsiskyrimo terminas tarsi atidedamas ir kūdikiui suteikiama galimybė prarastą natūralią sąsają su pasauliu pakeisti dvasine sąsaja, t.y. santykiu. Kūdikis paliko karštą chaoso tamsą ir įžengė į šaltą, aiškią kūriniją, tačiau pastarosios dar neturi. Jam dar teks tą kūriniją išgauti ir paversti sau tikrove, teks tą pasaulį iš-žiūrėti, iš-klausyti, iš-lytėti ir iš-vaizduoti . Savąjį pavidalumą kūrinija atskleidžia susitikime; ji ne subyra į jos laukiančias jusles, o stojasi priešais jusles, kurios ją griebia. Tampantis žmogus dar turi gerokai paplušėti, kad įgytų, patrauktų savo pusėn tai, kas jau tapusį žmogų įtrauks į žaidimą kaip įprastas objektas. Nė vienas daiktas nėra sudėtinė patyrimo dalis, nė vienas daiktas nepateikia savęs kaip nors kitaip, tik kaip sąveikaujančią Priešais jėgą. Kūdikis, kaip ir laukinis, gyvena tarp miego ir miego (didesnė dalis jo būdravimo taip pat yra miegas), tarp susitikimo blyksnio ir atspindžio.
Santykio siekimo pirmapradiškumas pasireiškia jau anksty­vuoju, miglotu tarpsniu. Kūdikis dar negeba suvokti kokio nors atskiro daikto, bet jo nedrąsus žvilgsnis jau krypsta į nepa­žįstamą tolį, o tada, kai jis tikrai nejaučia alkio ir neieško maisto, jo minkšti rankų metmenys, atrodo, visai be jokio tikslo graibsto tuščią erdvę, tiesiasi neapibrėžties link. Šitai galima sieti su gyvūniškumu, tačiau taip nieko nepaaiškinsime. Juk būtent šis žvilgsnis po daugybės bandymų pagaliau priglus prie raudonų apmušalo arabeskų ir neatsiplėš nuo jų tol, kol jam neatsivers raudonumo siela; būtent šis judesys įgis juslinį pavidalą ir apibrėžtumą, kai, susidūręs su pliušiniu meškiuku, meiliai ir taip, kad jau bus nebeįmanoma pamiršti, įžvelgs jo vientisą kūnišką pavidalą; ir viena, ir kita yra ne objekto patyrimas, bet susidūrimas su (žinoma, tik „vaizduotėje“) Prie­šais, kuris atrodo kaip gyvas. (Beje, ši „vaizduotė“ tai ne koks „animizmas“, viskame regintis sielą; tai instinktas, verčiantis viską paversti Tu, potraukis visur būti santykyje, potraukis, kuris net tada, kai nėra gyvo ir veikiančio Priešais, o duotas tik jo atvaizdas ar simbolis, iš savo paties pilnatvės papildo gyvą veikimą.) Paskiri, neartikuliuoti garsai dar beprasmiškai ir atkakliai aidi tuštumoje, tačiau būtent jie vieną dieną netikėtai taps pokalbiu. Bet su kuo? Galbūt tik su kunkuliuojančiu arbatinuku, bet tai jau bus pokalbis. Dažnai jaudulys, kurį paprastai vadiname refleksu, būna puiki mūrininko mentelė asmens pasauliui statyti. Netiesa, kad vaikas pirma suvokia objektą ir tik po to sueina su juo į santykį. Pirmesnis yra santykio siekimas – išgaubta ranka, į kurią įsiglaudžia Priešais; santykis su Priešais, bežodis, pradinis Tu-sakymo pavidalas, yra paskesnis, o tapimas daiktu yra daug vėlesnis produktas; jis, kaip ir Aš tapsmas, randasi iš pirmapradžių išgyvenimų išskaidymo, susietų partnerių atsiejimo. Pradžioje yra santykis: kaip esmės kategorija, kaip pasirengtumas, kaip sugriebianti forma, kaip sielos modelis; kaip santykio apriori; kaip įgimtasis Tu.
Išgyventi santykiai yra įgimtojo Tu realizacijos tame, kurį sutinkame; tai, kad jį galima suvokti kaip Priešais, kurį priima­me kaip išskirtinį ir į kurį kreipiamės pamatiniu žodžiu, remiasi santykio a priori.
Potraukyje ieškoti kontakto (pirmiausia taktilinio, o vėliau ir optinio kito asmens „lytėjimo“) labai greitai pasireiškia įgimtas Tu, tad tas potraukis vis labiau ima reikšti abipusiškumą, „švelnumą“. Tačiau lygiai taip pat yra apibrėžtas ir vėliau išryškėjantis kūrimo potraukis (potraukis gaminti daiktus sintetiniu arba, jei tai neįmanoma, analitiniu būdu: skaidant, ardant), todėl taip randasi to, kas padaryta, „suasmeninimas“, „pokalbis“ su juo. Vaiko sielos raida neatsiejama nuo troškimo turėti Tu raidos, nuo šio troškimo patenkinimo arba nepatenkinimo, nuo troškimo eksperimentų žaismo ir tragiškai rimto bejėgiškumo. Tikrai suprasti tuos dalykus mums kliudo kiekvienas bandymas juos redukuoti į siauresnes sritis, todėl mums gali patarnauti tik tai, jei, stebėdami ir aptardami juos, neišleisime iš akių jų kosminės-metakosminės kilmės: kaip jie išnyra iš nediferencijuoto ir neįpavidalinto pirmapradžio pasaulio, iš kurio, tiesa, jau išsirutuliojo pasaulyje gimęs kūną turintis individas, tačiau tai dar ne gyvenamo kūno individas, dar ne aktualizuotas individas, dar ne esybė; ji ilgainiui randasi iš kūną turinčio individo, kai šis stojasi į santykius.

[1.28]

Žmogus tampa Aš [tavajame] Tu. Priešais pasirodo ir išnyks­ta, santykio įvykiai sutankėja ir išretėja, ir šioje kaitoje pamažu augdamas nuskaidrėja nekintamo partnerio suvokimas, Aš suvokimas. Tiesa, jis vis dar apraizgytas santykiu, surištas su Tu ir tebėra pažinumas (Erkennbarwerden) to, kuris siekia [tavojo] Tu, bet pats nėra Tu; tačiau suvokimas vis tvirtėja, kol pagaliau saitai sutrūksta ir Aš akimirkai stojasi prieš atsietąjį save kaip prieš Tu, bet stojasi tik tam, kad tą pačią akimirką užvaldytų save ir nuo tol sąmoningai dalyvautų santykyje.
Tik dabar gali susidaryti antrasis pamatinis žodis. Taip, santykio Tu nuolat blyško, tačiau jis dėl to netapo Tai, priklausančiu kokiam nors Aš, netapo tuo neįpareigojančio suvokimo ir patyrimo objektu, kuriuo jis nuo šiol bus; jis tapo Tai pačiam sau, iš pradžių nepastebimu ir laukiančiu tapimo naujame santykio įvykyje. Ir nors į gyvenamą kūną pamažu bręstantis fizinis kūnas atsiskyrė nuo aplinkos kaip savųjų pojūčių savininkas ir kaip savųjų paskatų vykdytojas, tačiau atsiskyrė tik kaip orientacija vienas-šalia-kito, o ne kaip absoliutus Aš ir objekto atskirumas. Tačiau dabar atskirtasis Aš jau yra permainytas: buvusi substancinė pilnatvė susitraukė ir virto funkciniu patiriančio ir vartojančio subjekto tašku ; atskirtasis Aš stojasi greta kiekvieno „Tai, koks šis yra pats „sau“ , užvaldo jį ir susijungia su juo naujame pamatiniame žodyje. Aš-išku tapęs žmogus, žmogus, kuris sako Aš-Tai, stovi daiktų akivaizdoje, o ne prieš juos abipusių sąveikų sraute. Palinkęs prie pabirų daiktų su objektyvuojančia analitinio žvilgsnio lupa arba nukreipęs į juos objektyvuojančio sintetinio žvilgsnio žiūroną ir dėliodamas juos į tam tikrą mizansceną, jis savo stebėjimuose juos atsieja be išskirtinumo jausmo arba juos susieja be kosminės vienybės pajautimo – išskirtinumo jausmą jis gali rasti tik santykyje, o kosminės vienybės pajautimą tik turėdamas pastarąjį jausmą. Tik dabar jis patiria daiktus kaip savybių sumas: tiesa, savybės liko jo atmintyje kaip kiekvieno santykio išgyvenimo prisiminimas, kaip priklausančios to santykio vidiniam Tu, tačiau tik dabar daiktas jam ima formuotis iš savo savybių; tik iš santykio atminties (tai gali būti sapnas ar atvaizdas, ar mintis – nelygu koks žmogus) jis papildo branduolį, kuris, aprėpdamas visas savybes, galingai jam atsivėrė tavajame Tu, papildo substanciją. Ir tik dabar jis išdėlioja daiktus erdvės-laiko-priežastingumo sąryšyje, tik dabar kiekvienas daiktas gauna savo vietą, savo eigą, savo matą, savo sąlygotumą. Tiesa, Tu pasirodo erdvėje, tačiau tai išskirtinio Priešais erdvė , kurioje visa kita gali būti tik fonas, o ne tavojo Tu riba ir matas. Tu pasirodo laike, tačiau tai yra savyje užbaigto vyksmo laikas, vyksmo, kuris išgyvenamas ne kaip tarpsnis nepertraukiamos, aiškiai į dalis suskirstytos sekos, bet kaip „akimirka“ ; tai laikas, kurio grynai intensyvų matmenį gali nustatyti tik Tu pats. Tu būva ir kaip veikimas, ir kaip priimantysis veikimą , tačiau jis esti ne sujungtas prie­žasčių grandine, o sąveikauja su Aš vyksmo pradžia ir pabaiga. Štai viena iš pamatinių žmogaus pasaulio tiesų: sutvarkyta gali būti tik Tai. Tik tada, kai daiktai nustoja būti mūsų Tu ir virsta mūsų Tai, jie tampa koordinuojami. Tu nepaiso jokios koor­dinačių sistemos.
Bet jei jau priėjome šią vietą, tai turime pasakyti tai, be ko ši pamatinės tiesos dalis būtų niekam nereikalinga būsena: sutvarkytas pasaulis nėra pasaulio tvarka. Būna tokios nuščiuvusios gelmės (verschwiegenen Grundes) akimirkos, kai pasaulio tvarką pamatome kaip dabartį. Tai akimirkos, kai iš­girstame aidintį garsą, kurio neįskaitomos natos yra sutvarkytas pasaulis. Šios akimirkos nemirtingos, jos pačios trapiausios : jose nėra jokio turinio, kurį būtų galima išsaugoti, tačiau jų jėga persmelkia kūriniją ir žmogiškąjį pažinimą, tos jėgos spinduliai įsiskverbia į sutvarkytą pasaulį ir nuolatos jį tirpdo. Tokia yra individo istorija, tokia yra visos giminės istorija.

[1.29]

Pasaulis žmogui yra dvejopas, nes dvejopa yra žmogaus laikysena.
Žmogus suvokia jį supančią būtį – tiesiog daiktus ir esybes kaip daiktus, jis suvokia aplink vykstančius įvykius ir veiksmus kaip vyksmus, suvokia, kad daiktus sudaro savybės, o vyksmus – laiko tarpai, kad daiktai įpinti į erdvės, o vyksmai – į laiko tinklą, kad daiktus ir vyksmus aprėžta kiti daiktai ir vyksmai, matuojami vieni kitais, gretinami vieni su kitai, jis suvokia sutvarkytą pasaulį, suvokia atsietą pasaulį. Iš dalies šiuo pasauliu galima pasitikėti, jis yra sūdrus ir patvarus, jo sandarą galima aprėpti žvilgsniu, jį visada galima iškelti į dienos šviesą, užsimerkę jį pasikartojame, o atsimerkę pasitikriname, ar nesuklydome; štai jis, visai čia pat, prigludęs prie tavo odos, jei jį paleisi, jis įsitaisys tavo sieloje, jei tik tau patiks, juk jis tavo objektas, jis bus toks, kokio tu norėsi, ir vis dėlto jis tau visiškai svetimas, nesvarbu, šalia tavęs ar tavyje. Tu suvoki jį, pasiimi jį kaip „tiesą“ , jis leidžiasi paimamas, tačiau tau nepasiduoda. Tik per jį gali „susikalbėti“ su kitais; kiekvienam prisistatydamas kitaip, jis visada pasirengęs būti jums bendru objektu, bet kitų tu jame nesutiksi. Tu neįstengtum išgyventi be jo, jo patikimumas tave palaiko, bet jeigu į jį numirsi , tave palaidos Nieke.
Arba – žmogus susitinka savo būtį ir tapsmą kaip savąjį Priešais, bet visuomet tik kaip vieną esybę ir kiekvieną daiktą tik kaip esybę; tai, kas čia yra, jam atsiveria vyksme, o tai, kas čia įvyksta, ištinka jį kaip būtis. Niekas, išskyrus šį vienintelį, nėra dabartiška, tačiau tas vienintelis yra kosmiškas. Nebėra mato ir gretinimo, ir tik nuo tavęs priklauso, kokia to, kas neišmatuojama, dalis taps tavąja tikrove. Susitikimai nesusiri­kiuoja į pasaulį, tačiau kiekvienas susitikimas tau yra pasaulio tvarkos ženklas. Jie tarpusavyje nesusieti, tačiau kiekvienas laiduoja tavo sąsają su pasauliu. Pasaulis, kuris tau taip pasirodo, yra nepatikimas, nes jis tolydžiai pasirodo tau nauju pavidalu, ir tu jo negali sugriebti už žodžio; jis nesūdrus, nes visa persmelkia visa; jis nepatvarus, nes ateina net nešauktas, o išeina net sulaikytas; jis neaprėpiamas: jei norėsi jį padaryti žvilgsniu apžvelgiamą, prarasi. Jis ateina, ateina tavęs pasiimti; jei jis tavęs neranda, jei tavęs nesutinka, pradingsta; bet jis vėl grįžta jau pasikeitęs, kitoks. Jis nebūva už tavęs, jis prisiliečia prie tavo pagrindo, ir jei tarsi „o, mano sielos siela“, tu nepasakysi per daug: bet būk atsargus, nenorėk jo įkurdinti savo sieloje – tu jį sunaikinsi. Jis yra tavo dabartis: tik jį turėdamas, tu turi dabartį; tu gali jį paversti savo objektu, idant galėtum jį patirti ir juo naudotis, tau tenka kartų kartais tai daryti, bet tada tu nebetenki dabarties. Tu ir jis, jūs abu vienas kitam duodate; tu sakai jam Tu ir atiduodi jam save, jis tau sako Tu ir atiduoda save tau. Tu negali kalbėtis apie jį su kitais, nes kiti nesupras, tu esi vienišas su juo; tačiau jis moko tave susitikti su kitais ir tą susitikimą ištverti, o savo apsilankymų malone ir savo atsisveikinimų liūdesiu jis veda tave to Tu link, kuriame susikerta lygiagretės santykių linijos. Jis nepadeda tau išlikti gyvam, jis tik padeda nujausti amžinybę.

[1.30]

Tai-pasaulis rišlus ir erdvėje, ir laike.
Tu-pasaulis nerišlus nei erdvėje, nei laike.
Kai baigiasi santykio vyksmas, pavienis Tu turi virsti kokiu nors Tai.
Įžengęs į santykio vyksmą, pavienis Tai gali virsti kokiu nors Tu.
Tai dvi pamatinės Tai-pasaulio privilegijos. Jos skatina žmogų traktuoti Tai-pasaulį kaip pasaulį, kuriame tenka gyventi ir kuriame galima gyventi, dar daugiau – kaip pasaulį, kuriame žmogaus laukia gausybė žavių ir jaudinančių dalykų, daugybė veiklos ir pažinimo rūšių. Šioje patikimoje ir naudingoje kronikoje Tu-akimirkos pasirodo kaip nuostabūs lyriški ir dramatiški epizodai, taip, jie žavūs ir kerintys, tačiau sykiu juose slypi kraštutinumų pavojus, jie išklibina patvarų dalykų sąryšį, jie veikiau kelia klausimų, o ne suteikia malonumo, jie griauna saugumo jausmą, jie šiurpina, ir vis dėlto be jų neįmanoma apsieiti. Bet jei po susitikimo su jais turime grįžti į „pasaulį“, kodėl juose nepasilikus? Kodėl to, kas ateina priešpriešiais, nesudraudus ir nesutramdžius, negrąžinus atgal į objektiškumą? Kodėl, – jei jau neįmanoma išvengti Tu-sakymo, pavyzdžiui, tėvui, žmonai, draugui, – kodėl negalėtume sakyti Tu, o galvoti – Tai? Juk kalbos padargais pagaminti garsą Tu dar nereiškia pasakyti šiurpųjį pamatinį žodį; juk net kai mūsų siela šnabžda meilės sklidiną Tu, mums negresia joks pavojus, kol šnabždėdami neturime omenyje nieko daugiau, tik: patirti ir vartoti.
Grynojoje dabartyje neįmanoma gyventi; jei tik nebūtų pasirūpinta ją greitai ir galutinai įveikti, ji mus sudraskytų. Grynojoje praeityje gyventi įmanoma, dar daugiau – tik joje ir galima gerai susitvarkyti gyvenimą. Tereikia kiekvieną akimirką pripildyti patyrimo ir naudojimo, ir ji kaip mat paliauja deginusi.
Bet štai paklausyk viso tiesos rimtumo: žmogus negali gyventi be Tai. Tačiau kas gyvena vien su juo, tas nebėra žmogus.