FILOSOFIJA.PODARBO.COM

aurelius augustinus

confessiones

liber xi

I.

1. Nejaugi, Viešpatie, tu, kurio yra amžinybė, nežinai to, ką aš tau kalbu; o gal tai, kas vyksta laike, tu matai tam tikru metu? Kodėl aš tau tiek dalykų taip smulkiai pasakoju? Ne tam, kad iš manęs tai sužinotum, o tam, kad sužadinčiau savo ir tų, kurie tai skaito, jausmus tavo atžvilgiu, kad visi sakytume: „Didis yra Viešpats, vertas garbės begalinės“ 1. Aš jau sakiau ir dar pasakysiu: aš tai darau iš meilės tavo meilei. Juk mes meldžiamės, nors tiesa sako: „Jūsų tėvas žinojo, ko jums reikia, dar jums nepaprašius“ 2. Savo jausmus tau parodome, pasakodami tau apie savo nelaimes ir apie tavo gailestingumą mums, kad visai mus išlaisvintum, ką jau pradėjai daryti, kad nustotume būti vargšai savyje, o taptume palaiminti tavyje. Juk pašaukei mus būti dvasingais vargdieniais, švelniais ir liūdinčiais, alkstančiais ir trokštančiais teisybės, gailestingais, tyraširdžiais, taikiais. Štai pasakojau tau daug dalykų, - ką galėjau ir ką norėjau. Juk tu pirmas panorėjai, kad aš tai išpažinčiau tau, „Viešpačiui, mano Dievui, nes tu esi geras, esi maloningas per amžius“ 4.

II.

2. Kada gi aš liausiuos plunksnos kalba pasakoti apie visus tavo raginimus, visus tavo bauginimus, paguodimus ir vadovavimus, kuriais atvedei mane skelbti savo žodį ir dalinti žmonėms tavo paslaptį? O jei ir liausiuos pasakoti apie viską iš eilės, brangiai man kainuos laiko lašai. Jau seniai degu noru pamąstyti apie tavo įstatymą ir čia parodyti savo žinojimą ir savo nepatyrimą, pirmuosius tavo šviesos blykstelėjimus ir mano tamsos likučius, kol mano silpnumo neįveiks tavo stiprybė. Nenoriu kam nors kitam eikvoti valandų, laisvų liekančių nuo būtinos kūno priežiūros, dvasios veiklos, tarnavimo žmonėms, - privalomo ir neprivalomo, tačiau daromo.

3. Viešpatie, mano „Dieve, išklausyk mano maldą“ 5, ir tavo gailestingumas tegu išgirsta mano troškimą: jis dega manyje ne tik dėl manęs paties, jis gali būti naudingas mūsų mylimiems broliams; juk matai mano širdyje, kad yra būtent taip. Noriu tarnauti tau savo mintimis ir žodžiais, ir leisk „man ką nors paaukoti tau: juk aš esu vargšas ir beturtis, o tu turtingas visiems, kurie tavęs šaukiasi“ 6; neturėdamas rūpesčių, tu rūpiniesi mumis. Pašalink mano viduje ir mano išorėje esantį bet kokį lengvabūdiškumą ir bet kokią apgaulę, apvalyk mano lūpas. Tegu tavo raštas teikia man tyrą malonumą, tegu per jį neapsigausiu pats ir neapgausiu kitų. Viešpatie, išklausyk mane ir pasigailėk manęs 7, Viešpatie, mano Dieve, aklųjų šviesa ir silpnųjų stiprybe ir nuolatos matančiųjų šviesa ir stipriųjų jėga. Išklausyk mano sielą ir išgirsk šaukiantį iš bedugnės. Jeigu nėra bedugnėje tavo ausų, kur mes tada eisime? Ko šauksimės? „Tavo yra diena ir tavo yra naktis“ 8, pagal tavo linktelėjimą pralekia akimirkos. Dosniai duok man laiko apmąstymams to, kas paslėpta tavo įstatyme ir neuždaryk jo prieš tuos, kurie beldžiasi. Juk ne veltui leidai prirašyti tiek puslapių, pilnų gilios paslapties. Argi neturi šitie miškai savų elnių, kurie juose slepiasi, ilsisi, vaikšto ir ganosi, guli ir atrajoja. O Viešpatie, padaryk mane tobulą ir atverk man tuos puslapius. Štai tavo balsas - mano džiaugsmas, tavo balsas malonesnis už visus malonumus. Duok tai, ką myliu: juk myliu. Ir tai tu davei. Neatsakyk savo dovanų, nepaniekink trokštančios savo žolelės. Išpažinsiu tau viską, ką rasiu tavo knygose, „išgirsiu tave šlovinantį balsą“ 9, gersiu tave ir apmąstysiu „tavo įstatymo stebuklus“ 10: nuo pat pradžių, kai tu sukūrei dangų ir žemę, iki amžinosios karalystės, kur būsiu su tavimi tavo šventajame mieste!

4. „Viešpatie, pasigailėk manęs ir išgirsk mano troškimą“. Aš netrokštu nieko, kas yra žemiška: nei aukso, nei sidabro, nei brangakmenių, puošnių drabužių, nei garbingų pareigų, nei valdžios, nei kūno malonumų, nei to, kas būtina šioje mūsų gyvenimo kelionėje, - tai yra viso to, kas pridedama mums, „ieškantiems tavo karalystės ir tavo teisingumo“ 12. Pažvelk, mano Dieve, iš kur šitas mano troškimas. „Man pasakojo neteisieji apie savo malonumus, bet jie nesielgia pagal tavo įstatymą, Viešpatie“ 13. Štai iš kur mano troškimas, Viešpatie. Pažvelk, Tėve, pažiūrėk, pamatyk ir pritark: tebūna leista man tavo gailestingumo akivaizdoje 14 sulaukti tavo malonės, kad atsivertų man, beldžiančiam, tavo žodžių gelmė. Meldžiu vardan mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, tavo Sūnaus, sėdinčio tavo dešinėje, žmogaus sūnaus, kurį tu padarei tarpininku tarp savęs ir mūsų 15, per kurį tu ieškojai mūsų, neieškančių tavęs, ieškojai tam, kad mes ieškotume tavęs; vardan tavo žodžio, per kurį tu viską sukūrei, o kartu ir mane; vardan tavo vienintelio, per kurį tu pašaukei ir įsūnijai tikinčiuosius, o kartu ir mane; meldžiu vardan to, „kuris sėdi tavo dešinėje; vardan mūsų užtarėjo, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ 16. Aš jų ieškau tavo knygose. Apie jį rašė Mozė: tai sako jis pats, tai sako tiesa.

III.

5. Leisk man išgirsti ir suprasti, kokiu būdu tu „pradžioje sukūrei dangų ir žemę“ 17. Parašė tai Mozė, parašė ir išėjo, perėjo iš čia - nuo tavęs pas tave, ir dabar jo nėra priešais mane. Jei jis čia būtų, aš sulaikyčiau jį ir paprašyčiau, ir maldaučiau tavo vardu atverti man šituos žodžius, aš gaudyčiau savo kūno ausimis garsus, besiliejančius iš jo burnos. Jeigu jis kalbėtų hebrajiškai, veltui belstųsi jo žodžių prasmė: ji nepaliestų mano proto. Jeigu kalbėtų lotyniškai, aš suprasčiau, ką jis kalba. Bet iš kur aš žinočiau, ar jis kalba tiesą? O jeigu ir tai sužinočiau, ar iš jo sužinočiau? Ta tiesa slypi mano viduje, mano mąstymo buveinėje, kur nereikia nei hebrajų, nei graikų, nei lotynų, nei barbarų kalbos, ir ji be jokių garsų, be lūpų ir liežuvio pasakytų man: „Jis sako tiesą“, o aš bemat visiškai pasitikėdamas pasakyčiau tam tavo žmogui: „Tu kalbi tiesą“. Kadangi jo negaliu paklausti, prašau tavęs, kurio kupinas jis kalbėjo Tiesą, prašau tavęs, mano Dieve, „atleisk mano nuodėmes“ 18 tu, kuris leidai tavo vergui tai pasakyti, leisk man visa tai suprasti.

IV.

6. Štai dangus ir žemė; jie šaukia apie tai, kad yra sukurti, jie keičiasi ir įvairuoja. O tame, kas nėra sukurta, tačiau egzistuoja, tame nėra nieko, ko nebuvo anksčiau, būtent: nėra kitimo ir nėra įvairovės. Tie dalykai taip pat šaukia, kad ne patys sukūrė save: „Mes esame todėl, kad mus sukūrė; taigi mūsų nebuvo anksčiau negu mes atsiradome, todėl negalėjome atsirasti patys iš savęs“. Kalbančiųjų žodžius patvirtina pats jų buvimas. Taigi tu, Viešpatie, sukūrei juos: tu esi gražus, nes jie yra gražūs, tu esi geras, nes jie yra geri; tu esi, nes jie yra. Palyginti su tavimi, jų kūrėju, jie nėra nei gražūs, nei geri, nei yra. Mes tai žinome, ačiū tau, ir mūsų žinojimas, palyginti su tavuoju, yra nežinojimas.

V.

7. Kaipgi tu sukūrei dangų ir žemę ir kokie buvo tokio didelio darbo įrankiai? Juk tu darei ne taip, kaip daro meistras, vieną daiktą darydamas iš kito pagal savo sielos nuomonę, kuri liepia suteikti tam daiktui tokį pavidalą, kokį ji regi pačioje savyje savo vidine akimi. O kodėl ji gali tai padaryti? Todėl, kad tu ją sukūrei, ir ji suteikia pavidalą tam, kas jau kokiu nors pavidalu yra, pavyzdžiui, žemei, akmeniui, medžiui, auksui ir kitiems panašiems daiktams. Iš kur visa tai būtų atsiradę, jeigu tu nebūtum to sukūręs? Tu davei meistrui kūną; tu sukūrei sielą, valdančią tą kūną; tu sukūrei medžiagą, iš kurios jis ką nors daro; tu davei talentą, kurio dėka jis įvaldo savo meną ir mato vidiniu žvilgsniu, ką daro išorėje; tu davei kūno pojūtį, kuris aiškina ir perduoda dvasios nurodymus medžiagai, kas iš jos daroma, ir praneša dvasiai, kas jau yra padaryta, kad pasitartų su savo viduje esančia tiesa, ar gerai padaryta 19. Visi šie dalykai šlovina tave, kaip visko kūrėją. Bet kokiu būdu tu tai darai? Kokiu būdu, Dieve, tu sukūrei dangų ir žemę? Juk ne danguje ir ne žemėje tu sukūrei dangų ir žemę, ne ore ir ne vandenyje, nors jie yra susiję su dangumi ir su žeme. Ir ne visatoje tu sukūrei visatą, nes jai nebuvo kur būti anksčiau negu atsirado, kur jai būti. Ir neturėjai rankoje nieko, iš ko sukūrei dangų ir žemę. Nes iš kur tu galėjai turėti tai, ko nebuvai sukūręs anksčiau, kad iš to sukurtum ką nors kita? Visa tai yra tik todėl, kad tu esi. Taigi tu pasakei „ir tai pasidarė“ 20 ir sukūrei visa tai savo žodžiu.

VI.

8. Bet kokiu būdu pasakei? Ar taip, kaip tada, kai iš debesų pasigirdo balsas, sakantis: „šitas yra mano mylimasis sūnus“ 21? Šitas balsas suskambėjo ir nuskambėjo, pasigirdo ir nutilo. Skiemenys suskambo ir išnyko: antras po pirmo, trečias po antro, ir taip iš eilės iki paskutinio, po kurio stojo tyla. Iš to paaiškėja ir pasirodo, kad tą balsą išspaudė savo judesiu tavo kūrinys, tarnaujantis tavo amžinai valiai, nors ir būdamas laikinas. Ir šituos tavo žodžius, pasakytus tam tikru metu, išorinė ausis pranešė protingai sielai, kurios vidinė ausis klausosi amžinojo tavo žodžio. Ir ji, palyginusi tuos laikinai skambančius žodžius su amžinuoju tavo žodžiu, esančiu tyloje, pasakė: „Tai visai kas kita, visai kas kita. Šitie žodžiai yra žemiau manęs, ir jų iš viso nėra, jie bėga ir išnyksta. O mano Dievo žodis yra aukščiau manęs, jis pasilieka per amžius“ 22. Taigi jeigu skambančiais ir išnykstančiais žodžiais tu liepei, kad atsirastų dangus ir žemė, jeigu tokiu būdu sukūrei dangų ir žemę, vadinasi, jau anksčiau negu atsirado dangus ir žemė, buvo kažkoks kūniškas kūrinys, kurio balsas, sukeltas laikino judėjimo, skambėjo tam tikru metu. Tačiau jokio kūno nebuvo anksčiau negu atsirado dangus ir žemė, o jeigu buvo, tai tu buvai sukūręs jį nepraeinančiu balsu, kad iš jo padarytum praeinantį balsą, kuriuo ir pasakei, kad atsirastų dangus ir žemė. O koks tai kūrinys, kuris galėjo turėti tokį balsą; jeigu tu nebūtum jo sukūręs, jo iš viso nebūtų buvę. Kokį gi žodį tu pasakei, kad atsirastų kūnas, kuris ištartų šituos žodžius?

VII.

9. Taigi kvieti mus suprasti žodį - Dievą, esantį pas tave - Dievą 23; jis nuo amžių sakomas ir jo dėka nuolatos viskas yra pasakoma. Tai, kas buvo pasakyta, nesibaigia; kad būtų galima pasakyti viską, nesakomas kitas žodis, bet vis­kas sakoma vienu metu ir nuolatos: kitaip jau būtų laikas ir kitimas, o ne tikra amžinybė ir tikras nemirtingumas. Aš tai žinau, mano Dieve, ir dėkoju. Aš tai žinau ir išpažįstu tau, mano Dieve, o su manimi žino ir laimina tave kiekvienas, kuris nėra nedėkingas, kai sužino tikrą tiesą. Mes žinome, Viešpatie, žinome, kad tiek, kiek kas nors nėra tuo, kuo buvo, ir yra tuo, kuo nebuvo, tiek jis miršta ir gimsta. O iš tavo žodžio niekas neiškrenta ir niekas jo nepakeičia, nes jis yra nemirtingas ir amžinas. Todėl amžinu kaip ir tu pats žodžiu tu vienu metu ir nuo amžių kalbi visa, kam tu liepi atsirasti. Tu viską sukuri ne kaip nors kitaip, o tik žodžiu, tačiau ne vienu metu ir ne nuo amžių atsiranda visa, ką tu žodžiu sukuri.

VIII.

10. Kodėl taip yra, klausiu, Viešpatie, mano Dieve? Nors matau, bet nežinau, kaip pasakyti. Galbūt visa, kas pradeda būti ir liaujasi būti, tada pradeda ir tada liaujasi, kada privalėjo prasidėti ir baigtis, ir tai yra žinoma amžinajam protui, kuriame niekas neprasideda ir nesibaigia. Tai ir yra pats tavo žodis, kuris yra pradžia ir kuris mums kalba evan­gelijoje; jis skambėjo išoriniame pasaulyje žmonių ausims, kad juo patikėtų, kad ieškotų jo savo viduje ir rastų amži­nojoje tiesoje, kur gerasis ir vienintelis mokytojas moko visus savo mokinius. Ten girdžiu tavo balsą, Viešpatie, kal­bantį man, nes tai jis kalba mums, tas, kuris moko mus; o tas, kuris nemoko, net jeigu kalba, kalba ne mums. O kas gi mus moko, jeigu ne pastovi tiesa? Net ir tada, kai mes esame mokomi kintančios būtybės, mes esame vedami prie nekintamos tiesos, kur mes iš tikrųjų ir mokomės, kai stovi­me ir klausome jo, ir „džiaugte džiaugiamės girdėdami sužadėtinio balsą“ 24, ir grįžtame ten, iš kur esame atėję. Todėl jis ir yra pradžia, nes jeigu jo nebūtų, kol mes klaidžiojame, mes neturėtume kur grįžti. Kai mes grįžtame iš klaidžiojimų, grįžtame todėl, kad supratome klaidas, o suprasti jas mus moko jis, nes jis yra pradžia, ir jis kalba mums.

IX.

11. Tos pradžios dėka tu, Dieve, ir sukūrei „dangų ir žemę“ 25, tavo žodžio dėka, tavo sūnaus dėka, tavo narsumo, tavo išminties ir tavo teisybės dėka: įstabiai kalbėdamas ir įstabiai darydamas. Kas tai supras? Kas paaiškins? Kas yra tai, kas peršviečia mane ir perveria mano širdį, nesužeisdamas manęs? Drebu ir degu 26: drebu [matydamas], koks aš nepanašus į jį, degu [matydamas], koks aš panašus į jį. Išmintis, pati išmintis yra tai, kas peršviečia mane, perplėšdama mano tamsumą, kuris vėl ima supti mane, įveiktą šitos tamsos ir mano kalčių naštos. „Skausme išseko mano jėga“ 27, taip, kad negaliu pakelti savojo gėrio, kol tu, Viešpatie, „būdamas maloningas visiems mano nusidėjimams“, neišgydysi „visų mano ligų“. Nes tada tu išgelbėsi nuo pražūties mano gyvybę, apvainikuosi mane gailesčiu ir malone, pasotinsi „gėrybėmis mano troškimą“, ir „mano jaunystė atsigaus tarsi erelio“ 28. Mes esame išgelbėti viltimi ir laukiame ištvermingai tavo pažadų išsipildymo 29. Tegu klauso, kas gali, savo širdyje tavo žodžių, o aš, tikėdamas tavo pranašavimu, šauksiu: „Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų! Juos išmintingai sukūrei, jų pilna žemė 30. Toji išmintis ir yra pradžia, ir tos pradžios dėka tu sukūrei dangų ir žemę“.

X.

12. Argi nėra visai nusenę 31 tie, kurie mums sako: „Ką darė Dievas iki tol, kol sukūrė dangų ir žemę?" „Jeigu jis niekuo nebuvo užimtas, sako kai kurie, ir nieko nedarė, kodėl visam laikui nepasiliko tokioje būsenoje kaip anksčiau, kai niekuo nebuvo užimtas ir nieko nedarė? O jeigu Dievui atsiranda naujas noras naujai veiklai, kad sukurtų kūrinį, kurio niekada anksčiau nebuvo sukūręs, tai kokia ta tikra amžinybė, kurioje atsiranda noras, kurio anksčiau nebuvo?“ Juk valia nėra Dievo kūrinys, ji egzistavo iki sukūrimo, nes nieko negali būti sukurta, jeigu prieš kuriant neegzistuoja kūrėjo valia. Dievo valia priklauso pačiai jo substancijai. Ir jeigu Dievo substancijoje atsirado kas nors, ko anksčiau nebuvo, tai ta substancija visai teisingai negali būti vadinama amžina; o jeigu nuolatinė buvo Dievo valia kurti, kodėl ne nuolat esantys yra jo kūriniai?

XI.

13. Tie, kurie tai kalba, dar nesupranta tavęs, o dieviškoji išmintie, protų šviesa, jie dar nesupranta, kokiu būdu atsiranda tai, kas atsiranda per tave ir tavyje. Jie bando suprasti tai, kas amžina, bet jų širdis ligi šiol skraido tai praeityje, tai ateityje, ir ligi šiol ji yra tuščia. Kas sulaikys ją ir įtvirtins vietoje, kad sustotų ir pagautų atspindį niekada nejudančios amžinybės, kad palygintų ją su nuolat judančiu laiku ir pamatytų, jog tai yra nepalyginami dalykai; tegu pamato, kad ilgas laikas tampa ilgas tik tada, kai susideda iš daugybės praeinančių akimirkų, kurios vienu metu trukti negali. Amžinybėje niekas nepraeina, bet visada viskas yra dabartyje; o joks laikas negali būti visas dabartyje. Tegu pamato, jog visa praeitis yra išstumta ateities, o visa ateitis išplaukia iš praeities, o visa praeitis ir ateitis yra sukurta ir atsiranda iš to, kuris visada yra dabartyje. Kas sulaikys žmogaus širdį, kad ji sustotų ir pamatytų, kaip nejudanti amžinybė, neturinti nei ateities, nei praeities, liepia atsirasti ateities ir praeities laikui? Ar pajėgs mano ranka 32 tai aprašyti, ar pajėgs mano liežuvis apsakyti tokį reikšmingą dalyką?

XII.

14. Štai kaip aš atsakau klausiančiam: „Ką darė Dievas iki tol, kol sukūrė dangų ir žemę?“ Aš atsakau ne taip, kaip, kalbama, atsakė kažkas, juokais pašiepdamas įžūlų klausimą: „Ruošė pragarą klausinėjamiems apie aukštus dalykus“. Viena - suprasti, kita - pajuokti. Aš atsakau ne taip. Mieliau atsakyčiau: „Aš nežinau to, ko nežinau“, negu kad leisčiau pašiepti klausiantį apie aukštus dalykus ir pagirti melagingai atsakantį. Vadinu tave, mūsų Dieve, visos kūrinijos kūrėju, jeigu dangaus ir žemės vardu vadinama visa kūrinija, ir drąsiai sakau: iki tol, kol Dievas sukūrė dangų ir žemę, jis nedarė nieko. Nes jeigu jis ką nors darė, tai tik kūrė savo kūriniją. O, kad aš žinočiau visa, ką trokštu žinoti savo naudai, kaip žinau tai, kad nebuvo nieko sukurta anksčiau negu buvo kažkas sukurta.

XIII.

15. Ir jeigu kieno nors lengvabūdiškas protas klaidžioja praėjusių laikų vaizdiniuose ir stebisi, kad tu, Visagali Dieve, visko kūrėjau ir valdytojau, dangaus ir žemės sukūrėjau, ligi tol, kol visa tai sukūrei, nesiėmei šito darbo begalinę daugybę amžių. Tegu jie pabunda ir supranta, kad tuščiai stebisi. Nes kaip galėjo praeiti begalinė daugybė amžių, jeigu tu jų dar nebuvai sukūręs, tu, visų amžių kūrėjas ir sumanytojas? Argi buvo koks nors laikas, kuris nebūtų tavo sukurtas? Argi galėjo praeiti kas nors, ko niekada nebuvo? O kadangi tu esi visų laikų padarytojas, jeigu buvo koks nors laikas anksčiau negu tu sukūrei dangų ir žemę, kodėl sakoma, kad tu nieko neveikei? Juk tą laiką tu pats sukūrei, ir negalėjo laikas praeiti pirmiau negu tu sukūrei laiką. O jeigu prieš sukuriant dangų ir žemę nebuvo jokio laiko, kam reikia klausti, ką tu tada darei? Nebuvo jokio „tada“, kai nebuvo laiko.

16. Ne laike tu aplenkei laiką, kitaip tu negalėtum aplenkti visų laikų. Tu aplenki praeitį, iškildamas virš jos visada esančios dabartyje amžinybės dėka, ir tuo pačiu viršydamas ateitį: ateitis dar bus, o kai ateis, taps praeitimi, o „tu visada liksi tas pats, ir galo nebus tavo metams“ 33. Tavo metai nei ateina, nei praeina, o mūsų metai eina vieni po kitų, kad praeitų visi. Tavo metai visi stovi vietoje ir nejuda: vienų neišstumia kiti, nes jie nepraeina. O mūsų metai bus visi mūsų tada, kai jų jau nebebus. Tavo metai - viena diena, ir ta diena atsiranda ne kasdien, o visada yra šiandien, nes ši tavo diena neužleidžia vietos rytojaus dienai ir nepakeičia vakarykštės. Tavo šiandiena - amžinybė, todėl amžinas ir tavo Sūnus, kuriam tu pasakei: „Aš pagimdžiau tave šiandien“ 34. Tu sukūrei visą laiką, ir tu buvai anksčiau už bet kokį laiką, ir nebuvo tokio laiko, kai laiko visai nebuvo.

XIV.

17. Nebuvo laiko, kai tu ko nors nekūrei, nes tu sukūrei ir patį laiką. Nėra laiko amžino kaip ir tu pats, nes tu niekada nesikelti, o jeigu laikas nesikeistų, jis nebebūtų laikas. Kas gi yra laikas? Kas galėtų tai paprastai ir trumpai paaiškinti? Kas galėtų šį dalyką taip suvokti protu, kad suprantamai pasakytų žodžiais? Argi apie ką nors kalbėdami mes kalbame paprasčiau ir suprantamiau negu apie laiką? Ir kai kalbame apie jį, mes suprantame, kas tai yra, ir kai kitą girdime apie jį kalbant, mes taip pat suprantame. Taigi kas yra laikas? Jeigu niekas manęs neklausia, aš žinau, kas tai yra, bet jei norėčiau klausiančiam paaiškinti, - nežinau. Tačiau aš tvirtai pareiškiu tai, ką tikrai žinau: jeigu niekas nepraeitų, nebūtų praeities laiko, ir jei niekas neateitų, nebūtų ateities laiko, o jeigu nieko nebūtų, nebūtų ir dabarties laiko. O kaip gali būti šie du laikai - praeities ir ateities, - kai praeities jau nėra, o ateities dar nėra? O jeigu dabarties laikas visada būtų dabartyje ir niekada nenueitų į praeitį, tai jau būtų ne laikas, o amžinybė. O jei dabartis tampa laiku tik todėl, kad nueina į praeitį, kodėl mes sakome, kad jis yra, jeigu jo atsiradimo priežastis yra ta, kad jo nebus? Argi ne teisingai sakome, kad laikas yra tik todėl, kad stengiasi nebūti?

XV.

18. Tačiau mes sakome „ilgas laikas“ ir „trumpas laikas“ ir sakome tai tik kalbėdami apie praeitį ir ateitį. Pavyzdžiui, ilgu vadiname tokį praeities laiką, kuris siekia šimtą metų, taip pat ir ateities laiką, o trumpa ir praeičiai, ir ateičiai laikome, sakykime, dešimties dienų trukmę. Bet kokiu būdu ilgu arba trumpu gali būti toks laikas, kurio nėra? Juk praeities jau nėra, o ateities dar nėra. Taigi nesakykime apie praeities laiką „ilgas“, o sakykime „buvo ilgas“; apie ateities laiką - „bus ilgas“. Mano Dieve, mano šviesa, ar ir čia tavo tiesa nepasijuoks iš žmogaus? Ar ilgas praeities laikas tapo ilgas tada, kai jau buvo praėjęs, ar anksčiau, kai dar buvo dabartyje? Jis galėjo būti ilgas tada, kai buvo tai, kas galėjo būti ilga; tačiau praeities jau nebuvo, tad kokiu būdu galėjo būti ilga tai, ko iš viso nebuvo? Taigi nesakykime: „praeities laikas buvo ilgas“. Juk nerasime, kas buvo ilga, nes to, kas jau praėjo, nebėra. Sakykime: „ilgas buvo šitas dabarties laikas“, nes jis buvo ilgas dėl to, kad buvo dabartyje. Jis dar nebuvo praėjęs, todėl galėjo būti, ir todėl buvo tai, kas galėjo būti ilga; o praėjęs iš karto nustojo būti ilgas, nes nustojo būti iš viso.

19. Taigi pažiūrėkime, žmogaus siela, ar gali dabarties laikas būti ilgas: tau juk duota pajausti laiko tarpus ir juos matuoti. Ką man atsakysi? Ar šimtas dabarties metų yra ilgas laikas? Pirmiau pažiūrėk, ar gali šimtas metų būti dabartyje? Jeigu eina pirmieji metai, tai jie ir yra dabartyje, o likę devyniasdešimt devyni - yra ateityje, ir todėl jų dar nėra; jeigu eina antrieji metai, tai vieni metai - jau praeityje, antri - dabartyje, o visi kiti - ateityje. Paimk kaip dabartį bet kuriuos metus iš to šimto metų vidurio: buvę iki jų bus praeitis, esantys po jų — ateitis. Todėl visas šimtas metų negali būti dabartyje. Pažiūrėk dar: ar tie metai, kurie eina, gali visi būti dabartyje? Juk jeigu eina pirmas jų mėnuo, tai visi kiti yra ateityje; jeigu eina antras, tai pirmas mėnuo - jau praeity, o kitų dar nėra. Taigi ir dabar einantys metai visi nėra dabartis. Metus sudaro dvylika mėnesių, iš kurių dabartis yra tas mėnuo, kuris eina, o visi kiti yra arba praeitis, arba ateitis. Nors ir einantis mėnuo ne visas yra dabartis, o tik viena diena: jei ji pirma, tai visos kitos yra ateitis; jei paskutinė - tai visos kitos - praeitis; jei esanti viduryje - tai dalis dienų yra praeitis, dalis - ateitis.

20. Taigi aptikome, kad vien tik dabarties laiką galima vadinti ilgu, bet ir tai tik tą, kuris trunka vieną dieną. Bet išskirstykime jį, nes ir viena diena ne visa yra dabartis. Ją sudaro dvidešimt keturios dienos ir nakties valandos, iš kurių, palyginus su pirmąja, kitos - ateitis, o, palyginus su paskutiniąja, kitos - praeitis; palyginus su bet kuria viduriniąja, buvusios iki jos - praeitis, būsiančios - ateitis. Ir ta vienintelė valanda susideda iš bėgančių dalelių: visa, kas iš jos nuskrido, - yra praeitis, visa, kas liko, - ateitis. Jeigu kokį nors laiką galima pavadinti dabarties laiku, tai tik tokį, kurio negalima padalyti net į menkiausias daleles, tačiau ir šis taip greitai nulekia iš ateities į praeitį, kad nelieka jokios, net ir mažiausios, trukmės. Jeigu [dabartis] tęstųsi, ji dalytųsi į praeitį ir ateitį; dabartis neturi jokios trukmės.

Taigi kur tas laikas, kurį mes vadiname ilgu? Gal tai ateitis? Bet juk mes nesakome: „jis yra ilgas“, kadangi dar nėra to, kas ilga; sakome: „jis bus ilgas“. Kada bus? Jeigu bus ateityje, tai kaip bus ilga tai, ko dar nėra dabartyje. Jeigu taps ilgas tada, kai pradės atsirasti iš ateities, kurios dar nėra, tai pirmiausia atsiras dabartis, kad galėtų būti tai, kas galėtų tapti ilgu; tačiau dabarties laikas jau anksčiau minėtais balsais šaukia, jog negali būti ilgas.

XVI.

21. Tačiau, Viešpatie, mes jaučiame laiko intervalus ir lyginame juos vieną su kitu, ir sakome, kad vieni ilgesni, kiti trumpesni. Mes netgi matuojame, kiek vienas laikas ilgesnis ar trumpesnis už kitą ir sakome, jog šis yra dvigubai ar trigubai ilgesnis, o anas - toks pat kaip šis. Tačiau mes matuojame tik praeinantį laiką, nes matuodami mes jį jaučiame. O kas gali išmatuoti praeitį, kurios jau nėra, arba ateitį, kurios dar nėra? Ar išdrįs kas nors pasakyti, kad galima išmatuoti tai, ko nėra? Kol laikas eina, jį galima jausti ir matuoti, o kai praėjo, negalima, nes jo nebėra.

XVII.

22. Aš ieškau, Tėve, o ne tvirtinu: mano Dieve, vadovauk man ir valdyk mane 35. Kas galėtų pasakyti, kad nėra trijų laikų, kaip mes, būdami vaikai, mokėmės, ir kaip patys mokėme vaikus, tai yra praeities, dabarties ir ateities, kad yra tik dabartis, o kitų dviejų nėra? O gal ir anie yra? Kai iš ateities atsiranda dabartis, ji ateina tarsi iš kokios slaptavietės; ir kai iš dabarties atsiranda praeitis, ji vėl nueina į kokią nors slaptavietę. Kur matė ateitį tie, kurie ją išpranašavo, jeigu jos dar nėra? Ir tie, kurie pasakoja apie praeitį, nepasakotų apie ją tiesos, jeigu nematytų jos savo dvasios akimis: juk negali būti regima tai, ko nėra. Taigi ir ateitis, ir praeitis yra.

XVIII.

23. Leisk man, Viešpatie, mano viltie, ir toliau klausinėti, tegu nesutrikdo manęs mano ieškojimai. Jeigu yra ir ateitis, ir praeitis, aš noriu žinoti, kur jos yra. Jeigu dar nepajėgiu šito suprasti, tai visgi žinau, kad kur jos bebūtų, jos ten yra ne kaip ateitis ar praeitis, o kaip dabartis. Nes jeigu ir ten yra ateitis, tai jos dar ten nėra, ir jeigu ten yra praeitis, tai jos jau ten nebėra. Taigi, kad ir kur jos būtų, ir kad ir kokios būtų, jos yra tik kaip dabartis. Kai žmonės pasakoja apie praeitį kaip apie kažką tikra, jie iškelia iš atminties ne pačius dalykus, kurie jau praėjo, o žodžius, sukurtus pagal tų dalykų vaizdus, kurie, palietę jausmus, įspaudė sieloje tarsi savo pėdsakus. Sakysime, mano vaikystė yra praeityje, kurios jau nebėra, tačiau kai ją atgaivinu ir apie ją pasakoju, matau dabartyje jos vaizdinį, nes ji ligi šiol gyva mano atmintyje. Ar ne dėl panašios priežasties pranašaujami ateities dalykai, kurių dar nėra, tačiau jų vaizdiniai nujaučiami tarsi jau esantys? Prisipažįstu, mano Dieve, nežinau. Tačiau žinau tikrai, jog mes dažnai iš anksto apmąstome savo būsimus veiksmus, ir tas apmąstymas vyksta dabartyje, o veiksmų, kuriuos apmąstome, dar nėra, nes jie bus ateityje. Kai mes ją pasieksime ir imsime vykdyti tai, ką buvome numatę, tada ir atsiras tas veiksmas, nes tada jau bus ne ateitis, o dabartis.

24. Taigi kokiu būdu vyksta šis paslaptingas ateities nujautimas: juk to, ko nėra, pamatyti negalima, o tai, kas yra, - jau ne ateitis, o dabartis. Todėl kai sakoma, kad ateitis matoma, tai tikriausiai matoma ne ateitis, kurios dar nėra, nes ji dar ateityje, o jos priežastys ir ženklai, kurie jau yra. Taigi ne ateitį, o dabartį mato žiūrintys ir pagal ją nusako ateitį, įsivaizduotą dvasioje. Tie vaizdiniai jau yra, ir juos, dabar esančius, mato tie, kurie nusako ateitį. Pasinaudosiu vienu pavyzdžiu, o jų daugybė. Aš matau aušrą ir pranešu, jog greitai patekės saulė. Tai, ką matau, yra dabartis, o tai, ką pranašauju, yra ateitis. Ateityje ne saulė, nes ji jau yra, o jos patekėjimas, kurio dar nėra. Tačiau jeigu aš dvasioje neįsivaizduočiau šito patekėjimo, kaip įsivaizduoju dabar, kai apie tai kalbu, aš negalėčiau jo išpranašauti. Aušra, kurią aš matau danguje, nėra saulės patekėjimas, nors ir eina pirma jo; nėra juo ir įsivaizdavimas, esąs mano dvasioje, tačiau ir viena, ir kita aš matau dabartyje ir iš anksto pranešu apie būsimą patekėjimą. Ateities dar nėra, o jei dar nėra, tai nėra iš viso, o jeigu nėra iš viso, tai jos negalima pamatyti, tačiau ją galima išpranašauti, remiantis dabartimi, kuri jau yra ir kurią aš matau.

XIX.

25. Taigi kokiu būdu tu, savo sukurto pasaulio valdytojau, aiškini sieloms tai, kas bus ateityje? Juk aiškinai tai savo pranašams. Kokiu būdu aiškini apie ateitį tu, kuriam nėra jokios ateities? Arba, teisingiau sakant, aiškini ateitį, remdamasis dabartimi? Nes to, ko nėra, jokiu būdu negalima paaiškinti. Mano akys nėra tokios aštrios, kad įžvelgtų tavo veiklos būdus; nepajėgiu to padaryti 36, tačiau pajėgsiu, jeigu padėsi tu, saldžioji mano vidinių akių šviesa.

XX.

26. Dabar visiškai aišku ir suprantama: nėra nei ateities, nei praeities, ir neteisingai sakoma, kad yra trys laikai: praeitis, dabartis ir ateitis. Teisingiau tikriausiai būtų sakyti taip: yra trys laikai - praeities dabartis, dabarties dabartis ir ateities dabartis. Šie trys laikai kažkaip yra mūsų sieloje, ir niekur kitur aš jų nematau. Praeities dabartis - yra atmintis, dabarties dabartis - stebėjimas, o ateities dabartis - laukimas. Jeigu leidžiama taip sakyti, tai aš sutinku ir pripažįstu, kad yra trys laikai. Tebūnie sakoma, kad yra trys laikai: praeitis, dabartis ir ateitis, nors tai ir neteisingas įprotis; tebūnie sakoma. Nesirūpinu, nesiginčiju, neprieštarauju, tegu tik žmonės supranta tai, ką sako, tegu žino, kad nėra nei ateities, nei praeities. Retai mūsų žodžiai tiksliai išreiškia tai, kas sakoma, dažniau kalbama netiksliai, tačiau juk kiti supranta tai, ką norime pasakyti.

XXI.

27. Truputį anksčiau sakiau, jog mes matuojame praeinantį laiką ir galime pasakyti, jog šis yra dvigubai ilgesnis už aną, arba kad jie yra lygūs, arba dar ką nors pranešti apie mūsų matuojamo laiko dalis. Mes matuojame, kaip sakiau, praeinantį laiką, o jeigu kas nors man pasakytų: „Iš kur žinai?“, atsakyčiau: žinau, kadangi matuojame jį; negalime matuoti to, ko nėra, o praeities ir ateities nėra. O kaip mes matuojame dabarties laiką, kai jis neturi trukmės? Taigi jis matuojamas tol, kol eina, o kai praėjo, jau nebematuojamas, nes nebėra to, kas matuojama. Bet iš kur, per kur ir į kur eina laikas, kol jis yra matuojamas? Iš kur, jei ne iš ateities? Per kur, jei ne per dabartį? Į kur, jei ne į praeitį? Taigi iš to, ko nėra, per tai, kame nėra trukmės, į tai, ko nėra. Taigi ką mes matuojame, jeigu ne laiką tam tikrame tarpe? Jeigu sakome: paprastas, dvigubas, trigubas, lygus laiko tarpas, tai kalbame ne apie ką kita, kaip apie tam tikrą laiko trukmę. Kokiame laiko tarpe matuojamas laikas, kol jis eina? Gal ateityje, iš kurios ateina? Tačiau negalime matuoti to, ko dar nėra. Gal dabartyje, per kurią jis praeina? Tačiau negalime matuoti to, kas neturi trukmės. Gal praeityje, į kur jis nueina? Tačiau negalime matuoti to, ko jau nebėra.

XXII.

28. Mano siela dega troškimu suprasti šią nepaprastai painią mįslę. Neslėpk, Viešpatie, mano Dieve, gerasis Tėve, maldauju tavęs vardan Kristaus, neslėpk nuo manęs, leisk išsipildyti mano troškimui, leisk prasiskverbti į tai, kas įprasta ir paslaptinga, tegu tai apšviečia tavo gailestingumo šviesa, Viešpatie. Ko man klausti apie tai? Kam aš su didesne nauda prisipažinsiu dėl savo neišmanymo, jeigu ne tau, kuriam neatrodo sunkios mano ugningos pastangos bemat perprasti tavo raštus? Duok man tai, ką aš myliu. Aš juk myliu, ir tu tai davei. Duok, Tėve, juk tu iš tiesų moki duoti geras dovanas savo vaikams 37, duok man suprasti tai, ką aš pradėjau, tačiau sunku man tai įžvelgti 38, kol tu man to neatskleisi. Maldauju vardan Kristaus, dėl jo, švenčiausio tarp šventųjų, vardo, tegu niekas man nekliudo. Tikiu, todėl 39 tai ir kalbu. Tai yra mano viltis; dėl jos aš gyvenu, kad išvysčiau Viešpaties grožį 40. Paskyrei man dienų ligi senatvės 41, ir jos praeina, bet kaip, aš nežinau. Sakome: „laikas ir laikas, laikai ir laikai“, „kaip ilgai jis tai kalbėjo“, „kaip ilgai anas tai darė“, „kaip ilgai aš jo nemačiau“, „šitam skiemeniui ištarti reikia dvigubai daugiau laiko negu anam, trumpam“, mes tai sakome ir girdime, ir suprantame, ir mus supranta. Tai aiškiau negu aišku ir paprasčiau negu paprasta, o kartu labai neaišku, ir suprasti tai - vadinasi, iš naujo atrasti.

XXIII.

29. Girdėjau iš vieno mokyto žmogaus, kad saulės, mėnulio ir žvaigždžių judėjimas ir yra laikas, bet aš su tuo nesutinku. Kodėl tada visų kūnų judėjimo nevadiname laiku? Argi, jei visi dangaus kūnai nustotų judėti ir jei puodžiaus ratas sustotų, neliktų laiko, kuriuo mes galėtume matuoti jų apsisukimus, ir argi mes negalėtume sakyti, kad jie sukasi lygiais laiko tarpais, arba lėčiau, arba greičiau, ir kad vieni apsisukimai buvo ilgesni, kiti - trumpesni? Argi, kalbėdami tai, mes nekalbame laike ir argi nėra mūsų žodžiuose ilgų ir trumpų skiemenų, nes juk vieni skambėjo ilgesnį laiką, kiti — trumpesnį. Dieve, leisk žmonėms mažame pastebėti dėsnius, bendrus mažiems ir dideliems dalykams. Yra žvaigždynai ir dangaus šviesuliai dienų ir metų žymėms ir laikui žymėti. Iš tiesų yra, bet nei aš galėsiu pasakyti, kad šio medinio rato apsisukimas yra diena, nei anas galės pasakyti, kad tai nėra laikas.

30. Aš noriu žinoti esmę ir prigimtį laiko, kuriuo mes matuojame kūnų judėjimą ir sakome, pavyzdžiui, kad anas judėjimas yra dvigubai ilgesnis negu šitas. Aš klausiu: juk diena vadinasi ne tik tas laiko tarpas, kai saulė yra virš žemės - pagal tai skiriama diena ir naktis, - bet ir tas laikas, per kurį ji apeina visą ratą nuo patekėjimo iki patekėjimo; kuo remdamiesi mes sakome: „praėjo tiek ir tiek dienų“, įtraukdami į „tiek ir tiek dienų“ sąvoką ir naktis, neskaičiuodami nakties laiko atskirai. Taigi dienos laikas apima saulės judėjimą ir visą jos ratą nuo patekėjimo iki patekėjimo, todėl ir klausiu, kas yra diena: ar pats judėjimas, ar [laiko] tarpas, per kurį saulė praeina savo kelią, ar ir viena, ir kita. Pirmuoju atveju diena reiktų vadinti ir vieną valandą, jeigu per ją saulė praeitų savo kelią. Antruoju atveju dienos iš viso nebūtų, jeigu vieną saulės patekėjimą nuo kito skirtų toks trumpas vienos valandos tarpas; kad užpildytų visą dienos trukmę, saulė turėtų apsisukti dvidešimt keturis kartus. Trečiuoju atveju negalima diena vadinti nei valandos trukmės, jeigu per ją saulė apeitų visą savo ratą, nei to laiko tarpo - tarkim, jei saulė sustotų - per kurį ji paprastai apeina visą ratą, nuo ryto ligi ryto. Taigi aš neklausiu dabar, kas yra diena, bet kas yra laikas, kuriuo matuodami saulės apsisukimus galime pasakyti, jog ji praėjo savo kelią per dvigubai trumpesnį laiką negu paprastai, jeigu, sakykim, ji apsisuko per dvylika valandų. Lygindami abu laiko tarpus, galime sakyti, jog vienas yra dvigubai ilgesnis už kitą, ir kartais saulė praeina savo kelią nuo patekėjimo ligi patekėjimo per trumpą laiko tarpą, o kartais per dvigubai ilgesnį. Taigi tegu niekas man nesako, kad dangaus kūnų judėjimas ir yra laikas: kai sykį vienas žmogus savo maldomis sustabdė saulę, kad pergalingai užbaigtų mūšį, saulė stovėjo, o laikas ėjo. Mūšis tęsėsi ir baigėsi per tiek laiko, kiek jo reikėjo 42. Taigi matau, kad laikas yra tam tikras ištįsimas. Ar matau? Ar man tik atrodo, kad matau? Tu parodysi man, mano Šviesa ir Tiesa.

XXIV.

31. Ar tu liepi man patvirtinti, kad laikas - tai kūnų judėjimas? Neliepi. Girdžiu sakant, kad kiekvienas kūnas gali judėti tiktai laike: tu tai sakai. Tačiau negirdžiu sakant, kad pats kūno judėjimas yra laikas: tu to nesakai. Kai kūnas juda, aš matuoju, kaip ilgai jis juda nuo savo judėjimo pradžios iki pabaigos. Ir jeigu aš nepamačiau, kada jis pradėjo judėti, o jis judėjo toliau, ir aš nepamačiau, kada nustojo judėti, tai aš negaliu išmatuoti to judėjimo trukmės, nebent matuočiau nuo tada, kai jį pastebėjau ir iki tol, kol nustojau matyti. Ir jeigu aš matau jį ilgai, tai galiu pasakyti tik tiek, kad praėjo daug laiko, tačiau negaliu pasakyti kiek, nes pasakyti „kiek“ tegalima lyginant, pavyzdžiui: „šis laiko tarpas yra toks pat kaip ir anas“ arba: „šis laiko tarpas yra dvigubai ilgesnis negu anas“ ir panašiai. Jeigu mes galime pažymėti vietas, nuo kurios kūnas ar jo dalys pradėjo judėti ir kur baigė - jeigu jis juda taip, tarsi būtų ant tekinimo staklių, - tada galime pasakyti, kiek laiko nuo vienos iki kitos vietos judėjo kūnas ar jo dalys. O kadangi kūno judėjimas - viena, o tai, kuo matuojame jo judėjimo trukmę, - kita, kas nesupranta, ką geriau vadinti laiku? Ir jeigu kartais kūnas juda nevienodai, o kartais sustoja, mes galime išmatuoti laiku ne tik jo judėjimo, bet ir stovėjimo trukmę ir pasakyti: „jis stovėjo tiek pat laiko, kiek judėjo“ arba: „stovėjo dvigubai ar trigubai ilgiau negu judėjo“ ir panašiai, priklausomai nuo to, ar mūsų matavimas yra tikslus, ar apytikris, nusakomas žodžiais „daugiau“, „mažiau“. Taigi laikas nėra kūno judėjimas.

XXV.

32. Prisipažįstu tau, Viešpatie, kad aš ligi šiol nežinau, kas yra laikas, ir dar prisipažįstu tau, Viešpatie, jog aš žinau, kad visa tai kalbu laike ir kad pasakymas „ilgai“ yra ne kas kita, kaip tam tikra laiko trukmė. Taigi kokiu būdu tai žinau, jeigu nežinau, kas yra laikas? O galbūt aš nežinau, kaip pasakyti tai, ką žinau? O, vargas man; aš nežinau netgi, ko nežinau! štai, mano Dieve, aš esu tavo akivaizdoje ir nemeluoju tau 43: kaip kalbu, taip ir yra, mano širdie. Tu uždegsi mano žiburį, Viešpatie, mano Dieve, tu apšviesi mano tamsybes 44.

XXVI.

33. Argi ne teisingas yra mano sielos prisipažinimas tau, kad aš matuoju laiką? Taip, Viešpatie, mano Dieve, aš matuoju ir nežinau, ką matuoju. Aš matuoju kūno judėjimą laiku. Tai argi aš nematuoju ir paties laiko? Kai matuoju kūno judėjimą, kiek ilgai jis trunka, kiek juda kūnas nuo vieno iki kito taško, - ką kita aš tada matuoju, jeigu ne laiką, kurio metu kūnas juda? O kaip man išmatuoti patį laiką? Gal trumpesniu laiku matuoti ilgesnį, taip, kaip uolektimi matuojame rąstą? Taip pat matome, jog trumpu skiemeniu matuojamas ilgas skiemuo ir sakoma, kad jis yra dvigubai ilgesnis. Eilėraščių ilgį matuojame eilučių skaičiumi, eilučių ilgį - pėdų ilgumu, pėdų ilgį - skiemenų ilgumu, o ilgų skiemenų tarimo trukmę - trumpais skiemenimis. Tą ilgumą nusako ne puslapiai (tuo atveju matuotume vietą, o ne laiką); priklausomai nuo to, kaip išnyksta tariami žodžiai, sakome: „ilgas eilėraštis, nes susideda iš tiek daug eilučių; ilgos eilutės, nes susideda iš tiek pėdų; ilgos pėdos, nes tęsiasi per tiek skiemenų; ilgas skiemuo, nes yra dvigubai ilgesnis už trumpą“. Bet net ir tokiu būdu nepateikiamas tikslus laiko išmatavimas; juk gali kartais atsitikti, kad trumpesnė eilutė, lėtai tariama, gali skambėti ilgesnį laiko tarpą negu ilgesnė eilutė, tariama greitai. Taip yra ir su visu eilėraščiu, ir su pėda, ir su skiemeniu. Todėl man atrodo, kad laikas yra ne kas kita, kaip ištįsimas; tačiau ko? Nežinau, bet nustebčiau, jeigu tai nebūtų pačios sielos [ištįsimas]. Ką gi aš, Viešpatie, matuoju ir sakau - arba neapibrėžtai: „šitas laikas yra ilgesnis už aną“, arba apibrėžtai: „šitas laikas yra dvigubai ilgesnis už aną“? Žinau, kad matuoju laiką, tačiau nesugebu išmatuoti ateities, nes jos dar nėra, ir negaliu išmatuoti dabarties, nes ji neturi trukmės, ir negaliu išmatuoti praeities, nes jos jau nebėra. Ką gi aš matuoju? Laiką, kuris praeina, bet dar nepraėjo? Aš taip ir sakiau.

XXVII.

34. Būk atkakli, mano siela, ir drąsiai veržkis j priekį: Dievas mūsų pagalbininkas; jis sukūrė mus, o ne mes patys save 45. Štai pažiūrėk, kur švyti šviesa. Įsivaizduok: žmogaus balsas pradeda skambėti ir skamba, ir dar skamba, ir štai nustoja skambėti, ir stoja tyla; balsas nuėjo ir jo jau nebėra. Jis buvo ateityje, kol dar nepradėjo skambėti, ir jo nebuvo galima išmatuoti, nes jo dar nebuvo, ir dabar negalima, nes jo jau nebėra. Buvo galima išmatuoti tada, kai skambėjo, kadangi tada buvo tai, ką galima buvo išmatuoti. Bet ir tada jis nestovėjo vietoje: jis atėjo ir nuėjo. Ar dėl to labiau ir buvo galima išmatuoti? Iš tiesų, praeidamas jis tęsėsi tam tikrą laiko tarpą, kuriuo ir galima buvo jį išmatuoti, tuo tarpu dabartis neturi trukmės.

Taigi, jei buvo galima jį tada išmatuoti, įsivaizduok: štai ima skambėti kitas balsas ir skamba ligi šiol, be pertraukos ir vienodai. Išmatuokime jį, kol skamba, nes kai nustos skambėti, jau bus praėjęs ir nebebus to, ką galima išmatuoti. Išmatuokime tiksliai ir pasakykime, koks jo ilgumas. Bet kol jis skamba, negalima jo išmatuoti, nes matuoti galima tik nuo pradžios, kai jis pradėjo skambėti, iki pabaigos, kai nustojo skambėti. Taigi mes matuojame tam tikrą intervalą tarp kokios nors pradžios ir kokios nors pabaigos. Todėl garso, kuris dar nenustojo skambėti, negalima išmatuoti ir pasakyti, ar jis ilgas, ar trumpas, ar lygus kam nors, ar dvigubai ilgesnis už ką nors ir panašiai. Kai jis nustos skambėti, jo jau nebebus. Tad kokiu būdu jį galima išmatuoti? Ir vis dėlto mes matuojame laiką — ne tą, kurio dar nėra, ir ne tą, kurio jau nebėra, ir ne tą, kuris iš viso netįsta, ir ne tą, kuris neturi ribų. Taigi mes matuojame ne būsimą, ne praėjusį ir ne dabartinį laiką, ir vis dėlto matuojame laiką.

35. „Viešpats visko kūrėjas“ 46 - ši eilėraščio eilutė susideda iš aštuonių skiemenų, ilgų ir trumpų, tarpusavy besikaitaliojančių. Iš jų keturi yra trumpi: pirmas, trečias, penktas, septintas, ir keturi ilgi: antras, ketvirtas, šeštas, aštuntas. Pastarieji tariami dvigubai ilgiau už pirmuosius; aš tai tvirtinu, remdamasis jų tarimu: kadangi tai aiškiai jaučiama iš klausos, vadinasi, taip ir yra. Kaip rodo aiškus klausos pojūtis, trumpu skiemeniu aš matuoju ilgąjį ir jaučiu, kad jis prilygsta dviem trumpiems. Bet kai vienas skamba po kito, pirmiau trumpas, paskui ilgas, kokiu būdu aš galiu su laikyti trumpąjį, kaip pridėti jį, kaip matą, prie ilgojo, kad patvirtinčiau: ilgas skiemuo prilygsta dviem trumpiems? Juk ilgas nepradės skambėti anksčiau negu nustos skambėti trumpas? O ilgą skiemenį - ar aš galiu matuoti, kol jis skamba, ar tik tada, kai baigia skambėti? Bet juk baigęs skambėti jis išnyksta. Tai ką aš matuoju? Abu jie nuskambėjo, nuskrido, išnyko ir jų jau nebėra, o aš matuoju ir pasitikėdamas atsakau (kiek galima pasitikėti išlavinta klausa), jog ilgas skiemuo laiko trukme yra dvigubai ilgesnis už trumpą. Ir aš galiu tai padaryti tik tada, kai jie jau nutolo, pasibaigė. Taigi aš matuoju ne juos pačius, nes jų nebėra, o tai, kas liko mano atminty, kas joje įsitvirtino.

36. Tavyje, mano siela, aš matuoju savo laiką 47. Neprieštarauk man: taip yra. Nekliudyk ir sau pačiai, sukeldama jausmų sąmyšį. Tavyje, sakau, aš matuoju laiką, įspūdį, kurį praeinantys dalykai palieka tavyje, kuris išlieka ir jiems praėjus, būtent jį, dabar nesantį, aš matuoju, o ne tai, kas praėjo. Būtent jį aš matuoju, kai matuoju laiką. Taigi arba tai ir yra laikas, arba aš matuoju ne laiką. Kaipgi? Kai mes matuojame tylą ir sakome, kad ta tyla tęsiasi tiek laiko, kiek tęsėsi šitas garsas, argi mes mintyse nesistengiame išmatuoti šito garso, tarsi skambėjusio, kad tuo būdu galėtume ką nors pasakyti apie tylos intervalus laike? Tyliai, neatverdami burnos, mes deklamuojame mintyse eilėraščius, atskiras eilutes ir bet kokią kalbą; mes pranešame apie jų dydį, laiko trukmę, jo santykį taip, tarsi mes visa tai sakytume garsiai. Sakykime, jei kas nors panoro išleisti ilgą garsą ir mintyse nustatė, kiek jis turės tęstis, tai jis tylėdamas nubrėžė tą laiko tarpą ir jį įsiminė, o tada ėmė leisti tą garsą, kuris skamba jau nustatytą laiko tarpą; teisingiau, jis skambėjo ir skambės, nes tai, kas girdėjosi, jau skambėjo, o tai, kas liko, dar skambės, ir visa tai vyksta taip, kad dabarties pastangos ateitį perkelia į praeitį: mažėjant ateičiai - auga praeitis, kol ateitis visai išnyksta, ir viskas tampa praeitimi.

XXVIII.

37. Tačiau kokiu būdu mažėja ir išnyksta ateitis, kurios dar nėra, arba: kokiu būdu auga praeitis, kurios jau nėra? Tik tokiu būdu, kad tai vyksta sieloje, kurioje ir yra trys laikai. Ji ir laukia, ir domisi, ir atmena: tai, ko ji laukia, pereina per tai, kuo ji domisi, ir nueina į tai, ką ji atmena. Taigi kas gali paneigti, kad ateities dar nėra? Juk sieloje yra ateities laukimas. Ir kas gali paneigti, kad praeities jau nėra? Juk sieloje ligi šiol yra jos prisiminimas. Ir kas gali paneigti, kad dabarties laikas neturi trukmės; juk jis praeina akimirksniu? Tačiau dėmesys išlieka, ir per jį keliauja į nebūtį tai, kas pasirodys. Ateities laikas nėra ilgas, nes jo nėra; ilga ateitis - tai ilgas ateities laukimas. Ir neilgas praeities laikas, kurio nėra: ilga praeitis - tai ilgas praeities prisiminimas.

38. Aš ketinu dainuoti dainą, kurią moku. Kol dar nepradėjau, mano laukimas apima ją visą; kai pradėsiu, tai, priklausomai nuo to, kiek iš to laukimo pamažu pereis į praeitį, tiek tęsis ir mano atmintis. Šio mano veiksmo jėga pasidalija tarp prisiminimo to, ką aš pasakiau, ir laukimo to, ką pasakysiu. Tuo tarpu mano dėmesys sutelktas dabartyje, per kurią pereina ateitis, kad taptų praeitimi. Juo ilgiau vyksta veiksmas, juo labiau trumpėja laukimas ir ilgėja prisiminimas, kol laukimo nelieka visai; veiksmo neliko, jis visas perėjo į atmintį. Ir tai, kas dedasi su visa daina, tas pat vyksta ir atskirose jos dalyse, ir atskiruose skiemenyse, tas pat ir ilgesniame veiksme, kurio dalį galbūt sudaro ir ši daina; tas pat ir visame žmogaus gyvenime, kurio atskiras dalis sudaro visi žmogaus veiksmai; tas pat vyksta ir visais amžiais, kuriuos pragyvena žmonių sūnūs 48, ir kurių atskiras dalis sudaro visų žmonių gyvenimai.

XXIX.

39. Bet kadangi „tavo malonė yra vertingesnė už gyvybę“ 49, tai štai mano gyvybė: ji yra išsibarstymas [ištįsimas]; „bet tavo dešinioji sulaikė mane“ 50 mano Viešpatyje, žmogaus sūnuje, tarpininke tarp tavęs, Vienintelio, ir mūsų, daugelio, gyvenančių daugelyje ir su daugeliu, kad per jį „pagaučiau, nes jau esu jo pagautas“ 51. Kad pasitraukčiau nuo senojo gyvenimo, susikaupčiau sekdamas vieną. Užmiršęs praeitį, neišsibarstęs tame, kas bus ir praeis, o susikaupęs tame, kas priešais mane, ne išsibarstęs, o „susikaupęs eisiu į aukštesniojo pašaukimo pergalę, kad išgirsčiau pašlovinimo balsą ir stebėčiau tavo grožį“ 52, kuris neateina ir nepraeina. O dabar „mano metai praeina dejonėse“ 53, ir mano paguoda esi tu, mano Viešpatie, mano amžinasis Tėve; aš juk nukritau į laiką, kurio tvarkos nežinau. Mano mintys, pati mano dvasios gelmė yra plėšomi to laiko neramių pasireiškimų, kol aš nesusiliesiu su tavim, apsivalęs ir išsilydęs tavo meilės ugnyje.

XXX.

40. Tada aš atsistosiu ir įsitvirtinsiu tavyje, mano pavidale, tavo tiesoje. Aš neleisiu daugiau klausinėti žmonėms, kurie nubausti skausminga liga: jie trokšta gerti daugiau negu telpa. Jie sako: „Ką Dievas darė prieš sukurdamas dangų ir žemę?“ arba: „Kodėl jam atėjo į galvą daryti ką nors, jeigu anksčiau jis niekada nieko nedarė?“ Leisk jiems, Viešpatie, gerai suprasti, ką jie kalba, leisk padaryti atradimą, kad negalima sakyti „niekada“ ten, kur nėra laiko. Kai sakoma, kad kas nors ko nors niekada nedarė, sakoma tik tiek, kad jis to nedarė laike. Tegu jie pamato, kad negali būti jokio laiko, jeigu nėra kūrinijos, ir tegu liaujasi šnekėję niekus 54. Tegu nukreipia savo dėmesį „į tai, kas yra anksčiau“ 55, ir tegu supranta, kad anksčiau bet kokio laiko esi tu, amžinasis visų laikų kūrėjas, ir kad nėra jokio laiko ir jokio kūrinio, esančio tiek pat laiko, kiek tu, net jeigu kokie nors kūriniai yra viršlaikiniai.

XXXI.

41. Viešpatie, mano Dieve, kokiose gilybėse slypi Tavo paslaptys ir kaip toli nuo jų mane nusviedė mano nuodėmių pasekmės? Išgydyk mano akis, tegu jos džiaugiasi tavo šviesa. Iš tikrųjų, jeigu yra dvasia, stipri žinojimu ir numatymu, kuriai visa, kas buvo ir bus, yra žinoma taip, kaip viena žinomiausia daina, tai tokia dvasia yra nuostabi, kelianti stingdančią baimę, nes nuo jos nepaslėpta nei tai, kas praėjo, nei tai, kas slypi dar liekančiuose amžiuose, kaip nuo manęs, dainuojančio šitą dainą, nepaslėpta, kas ir kiek iš jos jau sudainuota, ko ir kiek liko sudainuoti. Bet teneateina man į galvą, kad tu, visatos kūrėjas, sielų ir kūnų kūrėjas, kad tu lygiai taip pat žinai visa, kas bus ir kas buvo. Visa, kas susiję su tavimi, yra daug nuostabiau ir daug paslaptingiau. Dainuojantis žinomą dainą ir tos dainos besiklausantis gyvena laukdamas būsimų garsų ir prisimindamas nuskambėjusius, ir, priklausomai nuo to, keičiasi jo nuotaika ir jausmai. Taip neatsitinka tau, nekintamai amžinam, iš tiesų amžinam protų kūrėjui. Taip, kaip žinojai savo nekintamu žinojimu „pradžioje esant dangų ir žemę“, taip ir sukūrei „visų pirma dangų ir žemę“ vieningu savo veiksmu. Kas tave supranta, tegu šlovina tave, ir kas tavęs nesupranta, tegu šlovina tave. O, kaip aukštai tu esi, ir nusižeminusių širdys yra tavo namai 56. Tu „pakeli suklupusius“ 57, ir nebeklumpa tie, kuriuos tu išaukštini.

Nuorodos:

1 Ps 47, 1

2 Mt 6, 8

3 Ps 32, 22

4 Mt 5, 3-9

5 Ps 60, 2

6 Plg. Ps 65, 15; 85, 1; Rom 10, 12

7 Ps 26, 7; 85, 3

8 Ps 73, 16

9 Ps 25,7

10 Ps 118, 18

11 Ps 26, 7

12 Mt 6, 33

13 Ps 118, 85

14 Ps 18, 15

15 Plg. Ps 79, 18

16 Kol 2, 3

17 Pr 1, 1

18 Job 14, 16

19 Plg. Plotinas, En 5, 8, 1

20 Ps 32, 9

21 Mt 17, 5

22 Iz 40, 8

23 Plg. Jn 1, 1

24 Jn 3, 29

25 Pr1, 1

26 Plg. Plotinas, En 1, 6, 7

27 Plg.Ps 30, 11

28 Rom 8, 24-25

29 Ps 103, 24

30 Plg. Pauliaus žodžius apie „senąjį aš“ (Rom 6, 6)

31 Ps 5, 10

32 Pr 31,29

33 Ps 101, 28

34 Ps 2, 7

35 Ps 22, 1; 27, 9

36 Ps 138, 6

37 Mt 7, 11

38 Ps 72, 16

39 Kor 4, 13; Ps 115, 1

40 Ps 26, 4

41 Ps 38, 6

42 Joz 10, 12-14

43 Gal 1, 21

44 Ps 17, 29

45 Ps 61, 9; 91, 3

46 Deus Creator omnium (Ambraziejaus himno pirmoji eilutė).

47 Plg. Plotinas, En 3, 7, 11

48 Ps 37, 20

49 Ps 62,4

50 Ps 17, 36; 62, 9

51 Fil 3, 12-14

52 Ps 25, 7; 26, 4

53 Ps 30, 11

54 Ps 143, 8

55 Plg. Fil 3, 13

56 Ps 137, 6

57 Ps 144,14; 145, 8

Aurelius Augustinas. Išpažinimai. Aidai, 2004 (psl. 256 – 293).